My cosy sofa

... Šniurkščiodama bėgančia nosimi ir rytais žvelgdama į miestą gaubiančius rūkus vis dar prisimenu savo ganėtinai trumpas, bet labai intensyvias atostogas Lietuvoje. Viskas sutilpo tas dvi savaites – ir pramogos, ir šventės, ir reikalai. Ir artimieji, ir draugai, ir dantistai, ir kirpėjos, ir t.t. Kokie įsimintiniausi atostogų džiaugsmai? Pasikartosiu, bet savaime aišku, kad svarbiausia buvo pasibuvimas su namiškiais ir draugais bei dviejų nepakartojamų ir labai mielų mažių krikštynos. Taip pat tikėti ir netikėti, planuoti ir visiškai ekspromtiniai susitikimai. Juokas, pletkai ir rimti reikalai, na, kaip ir turi būti. Žodžiu, didžiulis malonumas pabūti kartu. O dabar lyrinis nukrypimas: mielos mano draugės, ačiū jums už kartu praleistą laiką (ilgesnį ar trumpesnį - visai nesvarbu), aš jus myliu ir be galo džiaugiuosi, kad mes galim pliurpti lyg vakar išsiskyrusios. Cha! :) Neišvengiami ir labai reikalingi atostogų tinginystės momentai, kai gali sau ting

... Citrinos ir bulvės tinklaraštyje pamačiusi eklerų su apelsinų kremu ir šokoladu foto ir paskaičiusi receptą, pagalvojau, kad visai norėčiau pabandyti kažkada juos pagaminti. Ir tas "kažkada" kažkodėl ištiko šį vakarą. Receptas buvo duotas 6-8 eklerams, bet apžoros yra apžoros (reikia daaaug eklerų), tad tyčiom ar netyčiom, bet tešlą užmaišiau dvigubam kiekiui. Kadangi namuose neturėjau jokių kulinarinių pribumbasų , tai naudojau paprasčiausią maišelį su dosniai iškirpta skyle, tad, kaip puikiai viršutinėje foto ir matosi, manieji eklerai išėjo gana gigantiški, sakyčiau, tokie hot-dog'iniai . Bet užtai į juos telpa daaaaaug kremo! Ir, aišku, ant viršaus nepagailėjau šokoladinio glajaus bei pabarstų. Turiu prisipažinti, kad teisingai mane įspėjo apie tai, jog šių eklerų gaminimas yra nemažai laiko suėdantis reikalas. Prasikuičiau ilgiau nei dvi valandas (hmmm, o gal tris...). Tai va, pabaigusi juos tepti šokoladu aš staiga supratau, kad man visai nesin

... Turbūt jau laikas užbaigti savo tylėjimo-nerašy mo laikotarpį (visiems gi būna, ane?) ir papasakoti visokių įdomybių, kurių susikaupė jau ne viena. Pradėsiu nuo pačios šviežiausios... :) Vakar teko sudalyvauti įdomiame renginyje apie kurį tiesiog negaliu nepapasakoti, nes tokiame lankėmės pirmą kartą ir jis mums abiems su Vilmantu nepaprastai patiko. O buvome žiūrėti filmo "Kūnas ir velnias" ("Flesh and the Devil") gyvai akomponuojant Liuksemburgo filharmonijos orkestrui. Viena, ką galiu pasakyti, kad gyva muzika buvo tikrai fantastiška. Ji lenkė bet kurį girdėtą filmo muzikinį įgarsinimą, nes gyvas garsas vis dėlto yra gyvas ir niekam neprilygstantis. Žinoma, ir pati muzika labai graži. Pats filmas yra dar iš tyliojo kino laikų, pastatytas 1926 metais (o 2006 m. JAV jis buvo pasirinktas išsaugoti kaip "kultūriškai, istoriškai ir estetiškai reikšmingas"). Jame įsimylėjėlius Felicitas ir Leo vaidino Greta Garbo ir John Gilbert, kurie, pasirodo

Kuomet ilgiau pagyveni vienoje vietoje, prarandi tokį gal ne tiek stebėjimosi, kiek "turistinio" smalsumo jausmą. Viskas atrodo aišku ir savo vietose. Įdomiausios vietos aplankytos, jau žinai, kur skaniau ar pigiau pavalgyti, kur ką nusipirkti, kokį muziejų ar koncertą pasirinkti, kokiais maršrutais atvykusius svečius pavedžioti, kokiuose bariukuose juos alumi pagaivinti ir pan. Žodžiu, aš tai vadinu įsigyvenimu ir atbukimu viename, kai naujas vieta yra daugmaž įsigyvenama ir įsisavinama. Kadangi pas mus ką tik viešėjo svečiai, kuriuos reikėjo šiek tiek supažindinti su Liuksemburgu, (nors ir žiemišku), tad teko pasivaikščioti po miestą ir užsukti į tokias gatveles, kuriomis paprastai kasdien nevaikštinėjame. Tai štai, vienoje tokių senamiesčio gatvelių (jei konkrečiai, tai Mansfield gatvelėje Clausen rajone) mūsų laukė atradimas-siurprizas: pasirodo, kad Liuksemburge esama skvotų!!! Neįtikėtina, bet akivaizdu!!! Turbūt nereikia pasakoti, kas tai yra skvotai ir skvot

Šiandien ruošiaus rašyti visai ne apie tai. Bet... Hanibalo Lekterio gimtinė... Žmonės vis dar gyvena be elektros... Lietuva yra kažkur prie Kazachstano ar Afganistano... Lietuviai kalba rusiškai ir kibirais maukia degtinę... Ir t.t. Kas tokių ir panašių dalykėlių nėra girdėję apie Lietuvą... Man pačiai irgi prisiėjo šį bei tą paaiškinti keletui užsieniečių. Kažkada studentavimo pradžioje vasarą dirbant braškių laukuose teko prižiūrėtojams anglams ir naujazelandiečiams įrodinėti, kad Lietuvoje tikrai yra elektra. Bekeliaujant po Londoną vienai mielai anglų porelei pasakyti, kad taip, nuostabu, kad jie žino, kur Lietuva, kad taip, tikrai, Lietuva yra nepaprastai graži šalis, bet visgi "toookių kalnų" joje, deja, nesama. O viename Taize Naujametinių susitikimų reikėjo pamatyti keleto vokiečių veidus, kai jie suprato, kad ir mes turime popierines nosinaites "Tempo". Manot, kad įvairiausių mitų (ar klišių, ar stereotipų, ar... - vadinkite, kaip norite) yra sukurta

Ir iš tiesų, nepatingėjus ir nulipus nuo sofos galima atrasti įvairiausių dalykų. Šį kartą mane stebino (kiekvienas skirtingai, žinoma) trys dalykai - Liuksemburgo pasirengimas skiepams, susitikimas su poetu Kęstučiu Navaku bei Cesaria Evora koncertas. Apie skiepus... Nelauktai netikėtai mes sugalvojome pasiskiepyti nuo kiaulių gripo. Čia nediskutuosiu dabar, ar tai buvo protingas, o gal kaip tik kvailas sprendimas, bet pasidalinsiu tuo, kas mane tikrai nustebino. Liuksemburgo valstybė matyt saugodama ir taip nedidelį savo gyventojų skaičių pripirko priešvirusinių vakcinų ir nemokamai skiepijo tiek savo piliečius, tiek čia gyvenančius "nepiliečius", tokius kaip mes. Tam netgi buvo įrengtas specialus centras, kur tam tikromis dienomis ir valandomis galėjo žmonės nueiti pasiskiepyti. Kur nuėjome ir mes. Taigi... Tik įėjus prie vienišo stalelio sėdintys du vyrukai mums padavė lapus su informacija apie vakciną ir eilės numeriuku. Prie įėjimo į salę mus pasitiko kitas vyra

... Na štai, po trumpos "savaitgalinės" kelionės į Lietuvą, vėl grįžtu prie pasakojimo apie JAV. Šį kartą pabandysiu prisiminti dalykus, kurie mums pasirodė keistoki, netikėtai "krito į akis" ar paprasčiausiai nustebino. Nesitikiu išvardinti visas tokias smulkmenas, kadangi mintimis grįždama į mūsų kelionę po Ameriką vėl ir vėl atrandu naujų detalių ir potyrių. Taigi... O šį pasakojimą pagyvinsiu (pailiustruosiu) atsitiktiniais įvairių amerikiečių "portretais". Apie mažas "smulkmenas", kurios mus stebino... Vėliavos. Nors jau ne kartą girdėjau apie amerikiečių patriotizmą, kuris ugdomas nuo pat mažumės ir plačiai demonstruojamas, ir maniau, kad šioje srityje manęs jau niekas nenustebins, visgi aš klydau. Bekeliaujant mane stebino į akis krentanti vėliavų gausa - ant gaisrinių automobilių, tiesiog aikštėse, prie daugelio amerikiečių namų (nesvarbu, ar lūšnelių, ar pilaičių), įvairių muziejų viduje etc. Aišku, amerikietiškasis patriotizmas