My cosy sofa

... Antrąją dieną Florencijoje ( pirmosios dienos įspūdžiai - čia ) visą dėmesį sutelkėme į skanius pusryčius ir į Katedros aikštėje ( Piazza del Duomo ) esančių pastatų lankymą: į katedrą buvo galima patekti nemokamai, bet į krikštyklą, varpinę bei katedros kupolą jau teko įsigyti bilietą. Juos visus tiesiog būtina pamatyti, tačiau reikėtų turėti galvoje, kad būdami UNESCO Pasaulio paveldo sąraše ir pačioje Florencijos širdyje jie yra itin „aplipti“ miesto lankytojų. Visgi bilietas  į juos galioja net keletą dienų, todėl nebūtina verstis per galvą bandant viską apžiūrėti per vieną dieną. Taip ir būtų geriausia daryti, bėda tik, kad mes neturėjome kelių dienų – tik tą vieną. Pirmiausia užsukome į Katedrą ( Cattedrale di Santa Maria del Fiore arba tiesiog Il Duomo di Firenze ), kurios baltos, žalsvos ir rausvos spalvų marmuru dekoruotos sienos (eksterjeras užbaigtas tik XIX a.) yra išskirtinai puošnios, tuo tarpu gotiškas bažnyčios interjeras – asketiškai santūrus. Tok

... Tik atvykę į Florenciją ( Firenze ) sau pasakėme, oho, kiek daug žmonių mieste, iš kur jie čia? Labai keistas jausmas po prieš tai lankytos Pizos ( Pisa ) erdvių ir žmonių negausos, nes Florencijoje nuolat neapleido pojūtis, kad esame kažkokioje nesuprantamoje minioje. Bet gal labai stebėtis nereikėtų, juk Florencija yra vienas gausiausiai gyvenamų Italijos miestų, suklestėjęs jau XV amžiuje. Jei dar priskaičiuotume turistus, plūstančius į „Renesanso lopšį“ pamatyti to laikotarpio architektūros, skulptūros bei kitų meno šedevrų, štai jums ir minia. Prieš kelionę ilgai galvojome, kokį vieną muziejų iš Florencijos esančios gausybės pasirinkti; nebuvus nei viename, jie visi atrodo esantys vienas už kitą įdomesni. Galų gale Florenciją jau „išgyvenusių“ draugų patarimų paskatinti išsirinkome Uficių galeriją ( Galleria degli Uffizi ). Apsilankymą kituose muziejuose atidėjome ateičiai, nes šiaip ar taip, poros dienų Florencijos apžiūrai niekaip nepakanka, ypač jei norisi a

... Italija paskutiniu metu mums tampa pačiu geriausiu sprendimu, kai kažkuriuo metų laiku – o tai nutinka dažniausiai vėlų rudenį ar žiemą – pajuntame begalinį saulės bei mėlyno dangaus ilgesį. Nėra būtina italų krašte viešėti savaitę ar dvi, pakanka ir gerų trijų ar keturių dienų, kad po tokio tumpo „pabėgimo“ grįžtume į Liuksemburgo nesibaigiančio lietaus bei pilko dangaus karaliją jau visai kitaip nusiteikę. Net šypsotis kažkaip daugiau norisi. Ir darbinė rutina ne tokia pabodusi pasirodo. Žinoma, būtina sėkmingo „atsigavimo“ sąlyga, kad ir pačioje Italijoje būtų saulėta, na, bent jau dalį viešnagės laiko. Šį kartą kažkurį vasario mėnesio savaitgalį prieglobsčio ieškojome Pizoje ( Pisa ) ir Florencijoje ( Firenze ). Oras stebuklingas nebuvo: viena diena buvo saulėta, kita – jau apniukusi, bet susumavę orą bei gautus įspūdžius galime teigti, kad namo grįžome nors ir nusivaikščioję, bet patenkinti ir pailsėjusiomis galvomis. Planuodami kelionę, Pizai numatėme skirti d