My cosy sofa

... Tikrai, tik įraše apie traukinių ir garo (steampunk) mylėtojus taip parašiau, ir voilà, tarsi pagal užsakymą, nors iš tiesų tai visai neplanuotai, po keleto savaičių A.Tapino "Vilko valanda" jau gulėjo ant mano stalo. Buvo visai įdomu susidurti su knyginiu stimpanko žanru. Ir dar lietuvišku! Po vienos knygos dar negaliu pasakyti, kiek apskritai šis fantastinės literatūros žanras man patinka, bet "Vilko valanda" paliko gerą įspūdį. (Foto koliažui paimtos iš Vilkovalanda.lt , Goodreads.com , Humanitas.lt ) Jau buvau įspėta, kad pradėjus skaityti gali būti sunku įsibėgėti, bei patikinta, kad visgi verta knygos nenumesti į šalį. Ir iš tiesų, po pirmų puslapių gerokai suabejojau, kad man ši knyga patiks ir kad verta jai skirti laiko. Tačiau po truputį vis labiau įsijaučiau, o trijų valandų kelionės iš Briuselio metu knygą tiesiog suvalgiau; ir nors buvau itin pavargusi, tačiau šiltame traukinyje nenorėjau nei miegoti, nei jaučiau alkį - tik skaičiau, skai

 ... Iš savo dienų, praleistų Lietuvoje, norėčiau pasidalinti dar keletu atradimų ir nusivylimų – deja, netikėtai būta ir pastarųjų. Pačiai sau netikėtai kažkaip ištrūkau net iki Vilniaus. Ir net su nakvyne. Tai turėjau progą pamatyti Vilniaus centrą, kur vakarop vos ne kas antroje kavinėje rinkosi vykstančio Europos futbolo čempionato aistruoliai ir jis šurmuliavo iki pat vėlumos. O taip pat išbandyti „Rene“ virtuvę, apie kurią prisiskaičiau Lauros saldaus gyvenimo tinklaraštyje .  Na, mano akimis, virtuvė kaip virtuvė (nors nusiskundimų neturiu, bet ir nealpstu), dvi dienas marinuotos vištienos patarškutės patiekalas, kurį dalinomės perpus su išsiilgta drauge Rita, buvo skanus, tačiau nieko tokio apie ką galėčiau pasakyti „aaach, dieviškas skonis“. Bet vištienos buvo daug, tad ji išalkusiųjų skrandžius tikrai užkimštų, o man net pusės porcijos jau per daug. Nors paburbėjau, visgi visai rekomenduoju tą vietelę, nes kas gi nenorėtų būti pavadinta „nuostabiąja Neri