My cosy sofa

... Šis įrašas yra apie tai, kas liko už Tanžero ribų. O liko ne tiek ir mažai, jeigu paskaičiuosime, kad mes Maroke viešėjome tik geras dvi su puse dienos. Pradėsiu nuo to, kad kokių vienuolikos kilometrų atstumu nuo Tanžero prie Atlanto vandenyno yra tokia „Heraklio ola“ ( Grottes d’Hercule ). Pasak legendos, būtent čia prieš atlikdamas vienuoliktą užduotį ilsėjosi Heraklis. Na, o beskaitant Vikipediją paaiškėja, kad yra ir daugiau legendų, pavyzdžiui, kad urvas buvęs be dugno ar kad jis tęsėsi iki pat Gibraltaro ir būtent per jį beuodegės makakos  pateko į Gibraltarą iš Maroko. Šis uolų darinys buvo suformuotas bangų mūšos, o olos vidaus dydis ir jos vidinių sienų gruoblėtas raštas yra berberų rankų darbas: jie iš vidaus kapojo akmenis, kad iš jų pasidarytų girnas. Įėjus į olos vidų galima pamatyti Afrikos žemyno formos ertmę (esą iš ją iš jūros pusės išskaptavo finikiečiai), pro kurią matosi Atlantas. Daugiau kaip ir nieko ypatingo viduje nėra. Šalia olos galim

... Labai didelis miestas. Labai mažas miestas. Negaliu apsispręsti, kuris iš dviejų paminėtų Tanžero apibūdinimų yra tikslesnis, nes, mano akimis, jie abu yra teisingi. Viskas priklauso nuo požiūrio. Tanžeras ( Tanger ; Tangier ; Ṭanjah ) iš tiesų yra didelis – tai trečias pagal dydį Maroko miestas, turintis apie milijoną gyventojų, ir antras pagal svarbą šalies industrinis centras, todėl galvojant apie jį labai prašyčiau neįsivaizduoti Palangos ar Šventosios. Taip pat tikriausiai nenustebinsiu paminėdama, kad tai yra labai senas miestas (jo užuomazgos siekia penktą amžių prieš Kristų ir anksčiau), patyręs įvairių kultūrų – finikiečių, berberų, arabų, ispanų ir kt. – įtaką. Viename mieste įsikūrusios žydų, krikščionių ir musulmonų bendruomenės, iš užsienio (Europos, JAV) atvykstantys imigrantai, šešiolika metų gyvavęs tarptautinės zonos statusas (iki pat 1956 m.) – visa tai neabejotinai kūrė labai savitą Tanžero atmosferą. Prie to prisidėjo ir miestą pamėgę žymūs menin

... Turiu prisipažinti, kad nors paskutiniu metu visai nemažai teko pakeliauti, o pageidaujamų aplankyti vietų sąrašas tik ilgėja, bet Tanžero tikrai nebuvo tarp jų. Apskritai, vis dar nesijaučiu pribrendusi kelionėms į Indiją (šalis manęs kol kas visiškai nevilioja) ir... Afriką. Bet, o didysis likimo piršte, gruodžio pradžioje vis tiek kelioms dienoms atsidūriau Afrikoje, nors ir tik labai jau šiaurinėje josios dalyje. Viskas prasidėjo nuo to, kad norėjosi pagelbėti draugei bėdoje - negi išleisi ją vieną į Maroką, maža kas, dar sugalvos tenai pasilikti, todėl mudu su Vilmantu nusprendėme nesnausti - pasinaudoti gera kompanija ir tuo pačiu išnaudoti paskutines likusias atostogų dienas (ach, jų visada per mažai). Skrydžio metas nenumaldomai artėjo, kartu pradėjo kilti šioks toks nerimas dėl to, kaip viskas seksis, ką pamatyti, ko nedaryti. Kad nebūtų viskas taip paprasta, šios kelionės iniciatorė, palinkėjusi smagiai praleisti laiką, dėl pasikeitusių asmeninių planų nusprend