My cosy sofa

... Tradiciškai po kelionės man labai sunku prieiti prie nuotraukų atrinkimo, nes tas svarstymas, kuri gražesnė (šita ar šita, o gal šita?), kurią palikti ir kurią ištrinti mane gerokai išsekina. Po dviejų savaičių keliaujant per Ispaniją galite įsivaizduoti, kiek nuotraukų susikaupė fotoaparate. Ir koks darbelis manęs laukia... Todėl šiandienos įrašas ir vėl apie Stambulą. Tik nesakykit, kad atsibodo. Kažkaip juokingai ta pradžia čia man nuskambėjo, toks jausmas, kad šnekuosi su savimi. :) Bet nieko, visiems genijams taip pasitaiko. :) Tai vat, vietelė, kur labai įdomu Stambule apsilankyti ir kuri turėtų patikti (mano kukliu manymu) net ir muziejų nemėgėjams , yra Archeologijos muziejus. Ten tokia galybė nerealaus senumo eksponatų, kad nori nenori mintimis persikeli į senovę ir galvoji, betgi šitas sienas/akmenis/papuošalus prieš šimtus metų lietė žmonės, kurie gyveno ir sukosi savo problemų, ambicijų, laimės ir sėkmių rate kaip ir mes dabar. Kai pradedu apie tai ilgiau...

... Kol mes palikę namuose kompiuterius baladojamės po visą svietą bei virškiname naujus įspūdžius, ir vėl galima pakalbėti apie ... Stambulą ... :) Tai va, prakeliavę pusę Turkijos ir atsisveikinę su savo keliondraugiais, likome patys sau vieni dar keletą dienelių patyrinėti Stambulą. Ir kažkaip sumąstėme, kad pasiplaukiojimas laivu būtų pats tas saulėtą dieną. O kartu ir gera proga iš kitos pusės - nuo vandens - pasižvalgyti į miestą. Aišku, buvo milijonas ir vienas variantų su kokiu laivu plaukti, kainos panašios, tad mes pasirinkome tą, kuris buvo arčiausiai mūsų (teisingiau, beveik pirmą pasitaikiusį). Ir jeigu dabar kas nors visai neprotingai pradėjo įsivaizduoti, kad aš imsiu džiūgauti "kaip mums pasisekė!", "kaip smagiai pasiplaukiojome!", kaip "neapsirikome", tai, hmmm, ne visai taip.  Na taip, laive žmonių buvo proto ribose, pats laivas irgi ne griuvena kokia, laikas nuo laiko patarnautojas palakstydavo siūlydamas (už mok...

... Taigi, į Stambulą atskridom jau vėlai vakare, todėl buvo kiek neramu, kaip tamsoje pavyks susirasti kelią link savo viešbučio. Visgi prie oro uosto gana greitai užtikom reikalingą autobusą, vežantį į Stambulo centrą, toliau kiek paklaidžioję Taksim rajone susiradom funikulierių, o tada – metro, ir štai mes jau beveik vietoje – šiek tiek už senamiesčio (kuris vadinamas Sultanhamet). Teliko paėjėti pėstute, kas tamsoje nebuvo labai jauku, nes atrodė, kad einame kažkokiomis apšiurusiomis gatvelėmis pilnomis įtartinų tipų – mamamia, kur mes papuolėm??? Na taip, pirmą vakarą mano akys buvo baimingai didelės, kaip kad būna, kada dar nelabai supranti, kur esi, kas čia vyksta ir kokios žaidimo taisyklės šioje smėlio dėžėje... Bet pasiekę viešbutį lengviau atsikvėpėm ir viską pamiršę įsijautėm į nerūpestingų turistų vaidmenį. Tiesa, ir ryte dar reikėjo įveikti nedidukę kliūtį – susirasti savo autobusą, nes kažkodėl mūsų nepriėmė į didįjį turistinį autobusą. Hmmm... Laimei, pasirodo...