My cosy sofa

... Amsterdamas… Negalėčiau pasakyti, kad tai mano išsvajotas miestas, nors Olandija mane kuo toliau, tuo vis labiau traukia ir žavi. Labiausiai tai kanalais ir dviračiais. Ir dar anglų kalbos naudojimu be jokių kompleksų. Bendrai, tai Olandiją įsivaizduoju kaip tokią poetiškai pragmatišką šalį (žinau, žinau, tai du priešingi dalykai, bet visgi...) ir labai geidžiu daugiau po ją pasidairyti.   Tačiau vieną savaitgalį 6 valandas traukiniu pirmyn ir 6 atgal važiavome ne Olandija grožėtis, bet pagaliau susitikti su draugais iš Ukrainos (tais pačiais, į kurių vestuves dėl Islandijos ugnikalnio įsiveržimo taip ir nenuvažiavome), kurie, kaip tyčia, darbiniais reikalais buvo Amsterdame. Ir mes pagalvojome, kad taip vienu šūviu du zuikius nušausime – ir su draugais susitiksime, ir į dekadentiškąjį Amsterdamą užmesime akį. Aišku, laiko pažioplinėti po miestą taip, kaip aš norėčiau, tikrai nebuvo, tad kol kas tespėjome užfiksuoti keletą visiems – net ir nebuvusiems – skausmo žinom

... Na, kad jau mums dėl gamtos išdaigų taip ir nepavyko iškeliauti į išsvajotąją Ukrainą, tai vis tiek nusprendėme bent truputį atsigriebti už šią nesėkmę - išsiruošėme savaitgaliui į Briuselį. Gėda prisipažinti, bet aš ten nuvažiavau pirmą kartą, nors Briuselis yra tikrai netoli - 3 valandos traukiniu ir mes jau vietoj. Na ir vėl, spėkite, kokie mano pirmieji įspūdžiai? Ogi: kieeek daaaug žmonių!!! :) Begyvendama Liuksemburge jau, matyt, įsigijau tą tokį "kaimo gyventojo" sindromą stebėtis žmonių gausybe. Kiti pora dalykų, kritusių į akis, tai - Briuselio valkatėlių kiekis (Jų daug, kaip ir bet kuriame dideliame mieste, bet ne mūsų Liuksemburge. Be to, anot mūsų draugų, jei jie paprašo, pvz., cigaretės ir tu jiems neduodi, tai turi dar pasiaiškinti, kodėl neduodi, nes paprasto "ne" čia neužtenka...), - nuolat šmėžuojančios skarelėmis apsirišusios ar hidžabų paslėptos musulmonės (Liuksemburge tokį reginį pamatyti yra retenybė. Tiesa, prieš ke