My cosy sofa

... Vaikščiota buvo prieš gerą pusmetį, bet pasivaikščiojimas buvo susijęs su meile, tai reiškia, kad aktualus visada. :) Vieną sekmadienį (o gal šeštadienį..?), kuris kaip tik sutapo su mūsų vestuvių metinėmis, kažkodėl išsiruošėme ne į restoraną šventinių pietų ar vakarienės, bet... pasivaikščioti po Liuksemburgo miškus bei kaimukus. Šįkart šventę švęsti mums norėjosi būtent taip. Kelionę pradėjome nuo Dykiršo (Diekirch) miesto prie Siuro upės, mūsų apylinkėse garsėjančiu kaip vieta, kur gaminamas liuksemburgietiškas alus labai „originaliu“ pavadinimu - „Diekirch“. :) Pro šį miestelį dažnai pravažiuodavome, bet taip niekad jame ilgiau ir nepasivaikščiodavome. Netgi tada, kai važiavome glostyti asilų bei ieškojome „Velnio altoriaus“ . Todėl nusprendėme, kad prieš pasukdami į haikinimo takelį dar turime pakankamai laiko „prasukti“ pro miesto centrą ir pasidairyti, kaip jame viskas atrodo. Darau išvadą, kad Dykiršo gyventojai akivaizdžiai didžiuojasi ne tik a...

... Vis atidėliojau, vis nebuvo laiko arba noro, kol įrašas morališkai ir visaip kitaip paseno, bet vis dėlto jį šiandien įkėliau, kad bent pati nepamirščiau, kaip po pernelyg ilgai užsitęsusios žiemos Liuksemburge pagaliau sulaukėme saulės ir šilumos. Žiema, aišku, nepalyginamai švelnesnė nei Lietuvoje - be sniego per Velykas, bet vis tiek, pilkas dangus, šaltas vėjas bei lietus anksčiau ar vėliau užknisa net kantriausius. :) Taigi tą gražų sekmadienį norėjosi praleisti kažkur arčiau gamtos, bet ne miške, kur greičiausiai būtų buvę pernelyg šlapia. O ir medžiai dar beveik be pumpurų buvo, tad dar nesijaustų tikro pavasario. Tai kiek pasukę galvą nuvažiavome į Diekircho miestelį (Diekirch), nes jame labai gražiai ir patogiai sutvarkytos Siuro upės ( Sûre ) pakrantės - tik vaikščiok ir vaikščiok, ir vaikščiok. Bet kad nebūtų viskas taip paprasta, mes vėl iš lentynos gilumos išsitraukėme potencialių vaikštynių žemėlapius ir pamatėme, kad Diekirche yra visai neilgas 2,5 km ...