My cosy sofa

... Ruošiausi rašyti apie pirdulinimą žemyn nuo vulkano, bet po vakar vakaro parašysiu apie ką kitą... Vat ir ne, ne apie Euroviziją. Nors ir ją vakar  su didele kompanija smagiai pasižiūrėjome. Ir ne apie Montvydą, jo dainą, suktuką ar svarovskiais dabintą raištį. Nors Donato patekimą į finalą taip linksmai atšventėme, kad dabar sėdžiu va sau ant sofutės pasiėmusi riestainį ir kavos puodelį ir tingiu net tingėti. O reikia eiti paruošti namus ir stalą naujai svečių "partijai". Bet dar truputėlį patingėsiu... Nukrypau.  Taigi, o rašyt ruošiuos apie tango. Aha, žinau, kad nesitikėjote. Šiltą vakardienos naktį nusileidome su draugais iš namų į centrinę aikštę, o ten išgirdome armonikos garsus. Kažkas tyliai grojo tango melodiją, o keletas porų lengvai dėliojo tango žingsniukus.  Bet kaip gražiai viskas atrodė. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau.  Šokti manęs netraukia, bet va tokios jaukios bendraminčių milongos šiltais vakarais, tai kažkas užburiančio - tarsi

... Turbūt jau laikas užbaigti savo tylėjimo-nerašy mo laikotarpį (visiems gi būna, ane?) ir papasakoti visokių įdomybių, kurių susikaupė jau ne viena. Pradėsiu nuo pačios šviežiausios... :) Vakar teko sudalyvauti įdomiame renginyje apie kurį tiesiog negaliu nepapasakoti, nes tokiame lankėmės pirmą kartą ir jis mums abiems su Vilmantu nepaprastai patiko. O buvome žiūrėti filmo "Kūnas ir velnias" ("Flesh and the Devil") gyvai akomponuojant Liuksemburgo filharmonijos orkestrui. Viena, ką galiu pasakyti, kad gyva muzika buvo tikrai fantastiška. Ji lenkė bet kurį girdėtą filmo muzikinį įgarsinimą, nes gyvas garsas vis dėlto yra gyvas ir niekam neprilygstantis. Žinoma, ir pati muzika labai graži. Pats filmas yra dar iš tyliojo kino laikų, pastatytas 1926 metais (o 2006 m. JAV jis buvo pasirinktas išsaugoti kaip "kultūriškai, istoriškai ir estetiškai reikšmingas"). Jame įsimylėjėlius Felicitas ir Leo vaidino Greta Garbo ir John Gilbert, kurie, pasirodo