My cosy sofa

... Taigi toliau tęsiu pasakojimą, kaip mes laipiojome po tą vulkaną . Na, gerai, gal ne laipiojome, o nulipinėjome nuo jo iš 3555 m aukščio. Žodžiu, smagiai pasišvilpaudami nusileidę nuo stačiausios vulkano dalies ir užmetę akį į žemėlapį nusprendėme, kad sunkiausias darbas jau padarytas. Tai ir atsipalaidavome – matydami priešais save du kelius niekaip negalėjome išsirinkti – ar eiti tuo, kuris gražiems, ar tuo, kuris protingiems. Matyt tuštybė suveikė ir nuėjome skirtu gražiems. Rezultatas: padarėme visai nereikalingą kokių 20-ies minučių lankstą per kažkokį kalną ir galų gale vistiek atsidūrėme tame pačiame kelių išsišakojime iš kurio ir pradėjome. Nepatikėsite, kiek kartų vėliau mes keiksnojome šitą nuklydimą. Gerai, pamatėme mes jau tą kalną, bet jis gerokai sujaukė mūsų tvarkaraštį. Už tai dabar pasirinkome protingųjų kelią, bet ką čia apsimetinėsi, protelio pritrūko iškart juo nueiti. Paguoda tik tokia, kad tokie “gražūs” ne mes vieni - išgelbėjome

... Jei tęsiu savo įrašus tokiais tempais, tai apie apie Tenerifę ir bonifacijaus atostogas šiais metais net nebaigsiu pasakoti. :) Žodžiu, šią salą mes pasirinkome iš dalies ir dėl to, kad joje yra ugnikalnis (3 718 m aukščio) , po kurį netgi galima pakopinėti, pavaikštinėti ir pan. Pirminė mintis buvo, kaip smagu būtų imti ir užkopti į jį. Jei jau į garsųjį Didįjį kanjoną sugebėjome nusileisti ir užkopti atgal į viršų per vieną dieną, tai negi neužlipsim į Teidės ugnikalnį (Pico del Teide). Aišku, kad užlipsim. Na, bet realybė (kaip visada) įneša tam tikrų korekcijų netgi į tobuliausius planus. Ech. Visų pirma, norint užkopti iki paties Teidės kraterio viršūnės, reikia iš anksto pasirūpinti leidimu. O jie, pasirodo, išdalinti jau dviems ar net ir visoms trims savaitėms į priekį. Mes tuo metu gal net nebuvome dar sugalvoję, kad apskritai į Tenerifę važiuosime. O gal ir buvome… Enivei , greitai tapo aišku, kad iki pačios viršūnės šį kartą nenusigausime. Prirei