P.S. skiepai, poetas ir daininkė

Ir iš tiesų, nepatingėjus ir nulipus nuo sofos galima atrasti įvairiausių dalykų. Šį kartą mane stebino (kiekvienas skirtingai, žinoma) trys dalykai - Liuksemburgo pasirengimas skiepams, susitikimas su poetu Kęstučiu Navaku bei Cesaria Evora koncertas.

Apie skiepus...

Nelauktai netikėtai mes sugalvojome pasiskiepyti nuo kiaulių gripo. Čia nediskutuosiu dabar, ar tai buvo protingas, o gal kaip tik kvailas sprendimas, bet pasidalinsiu tuo, kas mane tikrai nustebino. Liuksemburgo valstybė matyt saugodama ir taip nedidelį savo gyventojų skaičių pripirko priešvirusinių vakcinų ir nemokamai skiepijo tiek savo piliečius, tiek čia gyvenančius "nepiliečius", tokius kaip mes. Tam netgi buvo įrengtas specialus centras, kur tam tikromis dienomis ir valandomis galėjo žmonės nueiti pasiskiepyti. Kur nuėjome ir mes. Taigi...

Tik įėjus prie vienišo stalelio sėdintys du vyrukai mums padavė lapus su informacija apie vakciną ir eilės numeriuku. Prie įėjimo į salę mus pasitiko kitas vyras ir nuvedė prie kokių penkių prie kompiuterių sėdinčių vyrų, kurie, savo ruožtu, sutikrino dokumentus ir mūsų "teisę" į skiepus. Tada dar kitas nuvedė prie staliukų užpildyti tam tikras formas ir vėliau prie dar vienos moteriškės, kuri patikrino tas mūsų formas ir ar mes supratome jas. Tada nusiuntė (pagaliau!!!) prie tokios būdelės, kur jau skiepija. Laukiam, laukiam, pasirodo, nusiuntė ji mus prie uždarytos būdelės. Na ką gi, galų gale gavę po skiepą ir išeidami, jau praėję pro apsaugą, vėl turėjom atiduoti tas formas, kad dar viena moteriškė atšviestų. O tada jau - pagaliau- laisvė!

Viską pasakoju taip smulkiai, kad parodyčiau visos tos procedūros absurdiškumą. Iš tiesų jau seniai nemačiau tiek daug nereikalingų darbuotojų ir biurokratijos, nes viskam atlikti pakaktų pusės ten buvusių žmonių. Ai, bet ką čia... :)

Apie poetą...

Gyvenant užsienyje kyla noras sudalyvauti tokiose veiklose ar renginiuose apie kuriuos, būdama Lietuvoje, net nepagalvočiau. Matyt begyvenant užsienyje man aktyvuojasi kažkoks keistas, pasąmonėje ar kažkur kitur užslėptas nostalgijos, o gal kažkokio lengvo pamišimo jausmas, nes kitaip negaliu paaiškinti, kodėl sugalvojau nueiti į susitikimą su iš Lietuvos atvykusiu poetu - Kęstučiu Navaku. O juk "nesvaigstu" nei dėl poezijos, nei dėl poetų, ką jau ten, poezijos knygos nesu atsivertusi nuo mokyklos laikų (nors šiaip grožinę literatūrą aš labai ir labai myliu). Tai ko aš ten ėjau? Ogi šiaip sau - susigalvojau sau pramogą, nors nebuvau tikra, kad ja nenusivilsiu.

Taigi, sugužėjo nemažas būrelis su poetu pabendrauti ir jo žodžius išgirsti ištroškusių Liuksemburgo lietuvių. Ar jie visi nuoširdžiai myli poeziją ir Navako kūrybą, ar jie tokie pat "lengvi pamišėliai" tarsi atsitiktinai užklydę ten kaip ir aš - nežinau. Poetas susikaupęs stoviniavo ir greičiausiai galvoje kūrė planą, ką įdomaus papasakoti. Tačiau prasidėjus vakarui nusiraminęs taure vyno, nusivilko švarką ir ėmėsi "bendrauti" su mumis. Ir ką gi? Jis pasirodė ganėtinai "žemiškas", "neegzaltuotas", "nesusireikšminęs" ir net "prie bajerio" (bent jau viešai; juokelių buvo ir tikrai juokingų, ir pusėtinai). Per tą pusantros valandos paskaitė porą eilėraščių, keletą esė, šiaip pakalbėjo apie gyvenimą. Poetas iš tiesų suprato, ko reikia susirinkusiai "liaudžiai" (matosi, kad turi žmogus tokių susitikimų patirties). Auditorija tuo tarpu uždavinėjo visokius - ir gudresnius, ir labai kvailus - klausimus: nuo to, kas garbųjį poetą įkvepia iki jo meilės reikalų. Taip ir praėjo šioji pramoga. Bet svarbiausia - ji man nenusibodo, pabaigoje aš nepradėjau žiovauti ar snūduriuotiti atviromis akimis. Išvada: surizikuosiu ir kitą sykį nueiti į susitikimą su poetu. ;)

Apie daininkę...

O ką čia bepasakysiu - jau seniai žavėjausi Cesaria Evora dainomis (pirmą kartą jas išgirdau, jeigu teisingai prisimenu, kažkurioje jaukioje arbatinėje Lietuvoje) ir tol nenurimau, kol nesusiradau, kas gi ten dainavo. Nesvarbu, kad nesuprantu portugališkai, tačiau jos dainos man labai mielos (o gal čia dėl to, kad nesuprantu???). Kam įdomu, paklausykite, pvz., šios...

Kaip ten bebūtų, sužinojusi, kad mūsuose rinkdama labdarą Žaliojo iškyšulio "sos vaikai" kaimams koncertuos Cesaria Evora, "prispyriau" savo brangiausiąjį nupirkti bilietus. Ir tikrai, koncertu abu likome patenkinti: buvo įdomu iš arti pamatyti daininkę (kokia ji žemutė ir dainuodama beveik visai nejuda), išgirsti ją "gyvai" (balsas man josios pasirodė "vyriškesnis" nei kad atrodė klausantis įrašų).
Nepaisant to, kad buvo keletas smulkių "bet" (salė buvo didelė kaip arklidės, o Evoros dainoms reikalinga jauki ir intymi aplinka; apšildanti grupė iš Liuksemburgo buvo tikras nusivylimas ir nuobodis), tačiau negaila nei vieno išleisto euro, nes dainavo ji tikrai gražiai. Net ir didysis kritikas (t.y. mano vyras) pripažino, kad nenuobodžiavo koncerte, o tai jau šis tas... ;)