My cosy sofa

... Besilankydama Provanse visada norėdavau apsilankyti Kamarge, bet niekaip nepavykdavo. Kamargas (Camargue) – tai toks didelis, net 930 km², pelkėtas plotas pietų Prancūzijoje prie Viduržemio jūros. Anksčiau pelkės užėmė daug didesnį plotą, bet vardan žemės ūkio ir uodų išnaikinimo, nemažai pelkyno buvo nusausinta. Likusioje dalyje dabar yra įkurta net keletas draustinių, kadangi smėlio kopų, nendrynų, sūraus vandens ežeriukų, paupio miškelių bei ganyklų, didžiulių druskos klodų derinys yra beveik rojus migruojantiems Šiaurės ir Rytų Europos paukščiams – ar peržiemoti, ar tiesiog sustoti poilsiui. Tačiau neapsigaukite, greta žuvėdrų, kirų, ančių, žąsų, garnių bei erelių ten dar gyvena milijonai nuožmiausių visoje Prancūzijoje uodų, todėl geriausia tuose pelkynuose lankytis saulėtą rudenį ar pavasarį. Kadangi Kamargo druskingi vandenys yra palanki terpė veistis sūriavandenėms krevetėms, kurias labai mėgsta flamingai, tai šių paukščių Kamarge vis daugėja. O čia tai gerai. Aš p

... Kažkada čia bebūdami Montpeljė (Montpellier) ilgai dvejojome, kur iš jo patraukus – į Nimą (Nîmes) ar į Setą (Sete). Galiausiai pasirinkome Setą dėl jo geografinės padėties – jis yra prie Pietų Prancūzijoje prie Viduržemio jūros. O mūsų asmenine, todėl labai subjektyvia nuomone, jūra visada yra gėris - ar žiemą, ar vasarą. Be to, apie Setą visur rašoma rašoma, kad tai mažoji Langedoko regiono Venecija, pasižyminti savitu kultūriniu identitetu, virtuve, tradicijomis ir dialektu. Ir iš tiesų, Sete yra nemažai ir gražių smėlėtų, ir laukinių uolėtų paplūdimių, palei kuriuos malonu pasivaikščioti. Prasiėję palei jūrą nusprendėme, kad pats laikas mūsų mėgstamiems panoraminiams vaizdams iš viršaus, todėl per miškelį, palei baltus akmenis ir per juos, o taipogi ir kankorėžius lipome iki Baltųjų akmenų (Pierre Blanche) apžvalgos aikštelės. Kadangi jau ir taip belipant matėsi gražūs vaizdai į miestą ir jūrą, tai galiausiai užlipę kažko naujo nepamatėme. Beje, labai į

... Pagalvojau, apie ką čia greitai ir trumpai parašius...  Ir iš karto prisiminiau dvi labai maloniai praleistas valandas Arlyje (Arles). Normaliai pažinčiai su šiuo nedideliu, bet už tai didžiai šarmingu Provanso miesteliu reikėtų skirti kur kas daugiau laiko, net, sakyčiau, gal ir visą dieną, ypatingai jeigu lauke šilta ir saulėta. Jeigu lyja, tada gal ir nereikia per daug užgaišti Arlyje, nes Provanso žavesio paslaptis neatsiejama būtent nuo saulės ir šilumos. Oi, ne veltui, ne veltui net patsai Van Gogas čionais įkvėpimo ir spalvų sėmėsi. Kitaip juk nebūtų per metus Arlyje nutapęs net trijų šimtų paveikslų, ar ne?   (abi foto iš Vikipedijos) Kita vertus, būtent Arlyje dailininko psichinė sveikata suprastėjo, kad net ausį nusipjovė. Matyt, Arlis gali ne tik įkvėpti, bet ir išvesti iš proto... Kaip bebūtų, susirūpinę miestiečiai norėjo Van Gogą uždaryti gydymui į psichiatrijos ligoninę, netgi peticiją dėl to surašė, tačiau Van Gogas, matyt, ir pats pasijutęs