My cosy sofa

... Vis atidėliojau, vis nebuvo laiko arba noro, kol įrašas morališkai ir visaip kitaip paseno, bet vis dėlto jį šiandien įkėliau, kad bent pati nepamirščiau, kaip po pernelyg ilgai užsitęsusios žiemos Liuksemburge pagaliau sulaukėme saulės ir šilumos. Žiema, aišku, nepalyginamai švelnesnė nei Lietuvoje - be sniego per Velykas, bet vis tiek, pilkas dangus, šaltas vėjas bei lietus anksčiau ar vėliau užknisa net kantriausius. :) Taigi tą gražų sekmadienį norėjosi praleisti kažkur arčiau gamtos, bet ne miške, kur greičiausiai būtų buvę pernelyg šlapia. O ir medžiai dar beveik be pumpurų buvo, tad dar nesijaustų tikro pavasario. Tai kiek pasukę galvą nuvažiavome į Diekircho miestelį (Diekirch), nes jame labai gražiai ir patogiai sutvarkytos Siuro upės ( Sûre ) pakrantės - tik vaikščiok ir vaikščiok, ir vaikščiok. Bet kad nebūtų viskas taip paprasta, mes vėl iš lentynos gilumos išsitraukėme potencialių vaikštynių žemėlapius ir pamatėme, kad Diekirche yra visai neilgas 2,5 km ...

... Pats metas ir vėl prisiminti, koks Porto gražus. Tokį vat tokį panoraminį senamiesčio stogų ir upės vaizdą išvydome nuo apžvalgos aikštelės – Terreiro da Sé . O iš ten laipteliais ( escadas do Barredo ) nusileidę žemyn jau ne taip toli ir nuo garsiojo Ribeira kvartalo atsidūrėme. Tiesa, leistis vienai ten gal nebūtų buvę jauku, nes žmonių aplink ne itin daug buvo, bet su kompanija, tai visai gerai, nes šiaip tai gatvelės ten siauros ir romantiškai apšiurusios, žodžiu, ir fainos. Taigi, Ribeira kvartalas ( Cais da Ribeira , kas lietuviškai skambėtų panašiai į paupio kvartalą) palei Douro upę yra istorinis Porto centras. Kiek apgriuvę, kiek apšiurę, bet spalvingi pastatai. Viduramžius menančios gatvelės. Upėje besisupuojantys tradiciniai laivukai.  Na, sudėjus visa tai gauname UNESCO paveldą. Dar pridėkime suvenyrų parduotuvėles. Kavinukes bei restoranus. Turistus. Vietinius įsimylėjėlius. Ir gauname vietą, traukiančią kaip magnetas. Bebūnant Ribeira kva...

... Po visokių atostogų, tarp bankinių ir statybinių rūpesčių (kurių toliau vis daugės) pagaliau radau laiko prisėsti ir prisiminti dar vieną Portugalijos miestą – Portą. Mano akimis, tai yra absoliučiai ir besąlygiškai įsimylėtinas miestas. Man patiko jo apšiurę senamiesčio pastatai, ant kiekvieno kampo stovinčios bažnyčios, siauros gatvelės, įvairius pastatus puošiančios azulechos ( azulejo ), juodauniformiai universiteto studentai, Douro upė, tekanti į Atlantą ir, aišku, portveinas. Ir nors niekad kelionė traukiniu nebuvo tokia šlykšti kaip į Porte – kažkodėl traukinyje baisingai užsupo ir negalėjau grožėtis vaizdais pro langą, ir nors lyg tyčia oras bebūnant mieste absoliučiai nelepino – net neištvėrusi nusipirkau botus, kad kojos būtų bent jau apysausės, tačiau (teatleidžia man Lisabonos gerbėjai), susigulėjus įspūdžiams, Porto miestas man visgi nukonkuravo sostinę. Gal jis skleidžia kokius magiškus fluidus, gal tiesiog natūraliai yra sukūręs tokią atmosferą, kuri įtr...