My cosy sofa

... Jei tęsiu savo įrašus tokiais tempais, tai apie apie Tenerifę ir bonifacijaus atostogas šiais metais net nebaigsiu pasakoti. :) Žodžiu, šią salą mes pasirinkome iš dalies ir dėl to, kad joje yra ugnikalnis (3 718 m aukščio) , po kurį netgi galima pakopinėti, pavaikštinėti ir pan. Pirminė mintis buvo, kaip smagu būtų imti ir užkopti į jį. Jei jau į garsųjį Didįjį kanjoną sugebėjome nusileisti ir užkopti atgal į viršų per vieną dieną, tai negi neužlipsim į Teidės ugnikalnį (Pico del Teide). Aišku, kad užlipsim. Na, bet realybė (kaip visada) įneša tam tikrų korekcijų netgi į tobuliausius planus. Ech. Visų pirma, norint užkopti iki paties Teidės kraterio viršūnės, reikia iš anksto pasirūpinti leidimu. O jie, pasirodo, išdalinti jau dviems ar net ir visoms trims savaitėms į priekį. Mes tuo metu gal net nebuvome dar sugalvoję, kad apskritai į Tenerifę važiuosime. O gal ir buvome… Enivei , greitai tapo aišku, kad iki pačios viršūnės šį kartą nenusigausime. Prirei...

... Ruošiausi rašyti apie pirdulinimą žemyn nuo vulkano, bet po vakar vakaro parašysiu apie ką kitą... Vat ir ne, ne apie Euroviziją. Nors ir ją vakar  su didele kompanija smagiai pasižiūrėjome. Ir ne apie Montvydą, jo dainą, suktuką ar svarovskiais dabintą raištį. Nors Donato patekimą į finalą taip linksmai atšventėme, kad dabar sėdžiu va sau ant sofutės pasiėmusi riestainį ir kavos puodelį ir tingiu net tingėti. O reikia eiti paruošti namus ir stalą naujai svečių "partijai". Bet dar truputėlį patingėsiu... Nukrypau.  Taigi, o rašyt ruošiuos apie tango. Aha, žinau, kad nesitikėjote. Šiltą vakardienos naktį nusileidome su draugais iš namų į centrinę aikštę, o ten išgirdome armonikos garsus. Kažkas tyliai grojo tango melodiją, o keletas porų lengvai dėliojo tango žingsniukus.  Bet kaip gražiai viskas atrodė. Žiūrėčiau ir žiūrėčiau.  Šokti manęs netraukia, bet va tokios jaukios bendraminčių milongos šiltais vakarais, tai kažkas užburiančio...

... Aplankius Loro parką bei Puerto de la Cruz miestelį kitas mūsų planas buvo keliaut pakopinėti po Teidės ugnikalnį. Deja, dėl poilsio dieną netikėtai iškilusių problemėlių - mūsų didysis bėgikas neprotingai išbėgęs basas (matot, kaip saulė ir jūra apsuka galvą) pabėgioti savo valandinio maršruto grįžo su "nuostabiomis" pūslėmis ant padų - savo planus teko skubiai keisti, nes kokie dar kopinėjimai su tokiomis kojomis gali būti... Bet antrą dieną iš eilės paplūdimy tūnot taip pat nesinorėjo. Tad nusprendėme „papirkti“ ekskursiją į iš viešbučio balkono matomą Gomeros salą. Tik kad tasai sprendimas vėlokai toptelėjo į mūsų perkaitusias galvas, tad nenuostabu, kad tik vos vos suradome dar dirbančią ir kitam rytui turinčią išvyką į Gomerą agentūrą. Na, bet pasisekė. Ir beje, nusipirkom ne iš bet kokios agentūros, o, kaip paaiškėjo, iš įkurtos čia jau kelerius metus gyvenančių lietuvių. Tai ką, kitos dienos rytą kėlėmės anksti, pakeliui susirankiojome likusius turist...

... Ką gi, po vakardienos Liuksemburgo naktinio maratono Vilmantas savo kišenėn įsidėjo per 1 val. 35 min. 49 sek. įveiktą 21-ą kilometrą.  O tai reiškia, kad tarp savo amžiaus grupės jis užėmė 50-vietą, o bendroje įskaitoje tarp visų amžiaus kategorijų vyrų liko 229-as (jei pridėtume ir moteris, tai būtų 238-as). Ką čia slėpsi, labai juo didžiuojuosi. :) Šį kartą 21 km bėgo nei daug, nei mažai - 4 790 vyrų ir moterų. Smagiausia, kad finišavęs Vilmantas atrodė žvalus kaip agurkėlis. Belaukiant sutartoje vietoje po finišo atėjo jis pas mus besišypsantis, su medaliu ant kaklo ir su dviem alaus stiklinėmis - nes gi reikia atšvęsti. :)   Beje, šį kartą turėjau savo palaikymo komandoje kompanionę (ačiū tau, Viktorija), tai laikas beplepant ir beaptarinėjant gyvenimo klausimus bei maratono dalyvius neprailgo. O tarp pastarųjų tai buvo visokiausių: sijonuotų, karviuotų , su kojūkais ar vaikiškais vežimėliais etc. Man tai jie yra antra pagal smagumą (pirma...

... Liuksemburge mums ilgasis savaitgalis - ketvirtadienis ir penktadienis institucijose nedarbo dienos, tad pridėję savaitgalį gauname net keturias laisvas dienas. Bet dėl rytdienos maratono mes niekur tolėliau negalėjome išvykti (turim gi nuolatinį jo dalyvį), tad gal visai ir nekeista, kad vakar atsikėliau su mintimi, kaip būtų puiku išsivalyti langus. Jau senokai toji mintis kirba, tik niekaip neprieinu prie jos įgyvendinimo, tad gal reikia pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą. Tačiau Vilmantas užprotestavo - taigi geri tie langai, visai neseniai - gal pernai - valyti, geriau važiuojam kur nors pasivaikščioti po Liuksemburgą. Ir ką, pasidaviau be kovos. :) Iš mūsų žemėlapių su pasivaikščiojimų keliais rinkinio Vilmantas parinko man dar niekad negirdėtą Manternach miestelį-kaimelį su 415 gyventojų (čia senesniais duomenimis), aplink kurį ir suksim savo 6 kilometrus. Po 35 minučių traukiniu mes jau ir ten. Nėra tame kaimelyje  kažkokių įdomybių - bažnyčia, savival...

... Pati pirmoji mūsų išvyka Tenerifėjė už mūsų rajono pliažo ribų – na, tokia apsiuostymui arba, kitaip tariant, apsipratimui, kai norisi susipažinti su viešuoju transportu ir nesileisti į jokius ekstremalumus – buvo į plačiai reklamuojamą Loro parką Puerto de la Cruz mieste. Tai toks nedidelis (na, sąlygiškai) zoologijos sodas išaugęs iš kažkada buvusio vien tik papūgų zoosodo. Todėl ir papūgų jame vis dar laaabai daug (beje, ta balta mus pakalbino bandydama išsiprašyti kokį skanėstą). Nors yra ir šio bei to daugiau. Apskritai, tai ko jau ko, o visokių ten gyvūnų parkų Tenerifėje tai netrūksta – Loro, Jungle, kupranugarių, beždžionių. Gal apie dar kokius ir visai nežinau. Labiausiai tarpusavyje konkuruoja Loro ir Jungle parkai. Pastarajame nebuvau, tačiau iš girdėtų atsiliepimų bei lankstinukų sprendžiu, kad Loro parkas yra toks a la modernesnis bei naujesnis, tuo tarpu Jungle parkas kiek apleistas (bet čia tik hipotezė). Tačiau visai tikėtina, kad įvairesnių bei įdomesn...