My cosy sofa

... Jau prabėgo beveik metai nuo mūsų kelionės į Turkiją, bet aš jos niekaip negaliu pamiršti ir man vis išsprūsta: "O kaip norėčiau pakeliaut po Turkiją..." Tada mano kolegos kraipo galvas ir nepatikliai klausia, "na, negi ten tau taip patiko?" Taigi, kad patiko. Tiksliau - aš jos ilgiuosi. Todėl ir nusprendžiau dar šiek tiek pasidalinti savo įspūdžiais iš kelionės po Turkiją. Dar būtinai kurią dieną sugrįšiu prie Stambulo, tačiau šiandienos įrašas yra skirtas Ankarai, kuri, kaip žinia, yra antras pagal dydį Turkijos miestas bei šalies sostinė (nuo 1923 m. pakeitusi Stambulą). Ir nors važiavome ilgėliausią atkarpą nuo Stambulo iki Ankaros, tačiau sakyti, kad mačiau Ankarą, būtų didžiulis melas, nes tiek aš jos ir temačiau - daugiausia tik pro autobuso langą važiuojant į muziejų, taip pat į Mustafa Kemalio (Atatiurko) mauzoliejų bei vaikštinėjant prie apgriuvusios tvirtovės (o gal pilies? ar forto?). Pirmoji betarpiška (ne pro autobuso lan

... Kitą dieną po automobilių parodos skyrėme pasivaikščiojimui po Frankfurtą. Buvo apsiniaukęs sekmadienis, tad žmonių ir pramogų ne per daugiausiai. Tačiau tuo pačiu pamatėme keletą vaizdų, kurių šiaip, įprastai, net ir norėdamas, ne visada užtiksi. Fotografuojame sau patenkinti garsųjį euro ženklą prie Europos centrinio banko ir pro mus praeina tokia grupelė žmonių. Gal ir nebučiau atkreipusi dėmesio, jeigu ne jų išvaizdos ir stiliaus harmonija: visi nedidukai, panašiai nenusakomai apsirengę, rankoje po lazdelę ar ramentą. O eina tai taip energingai. Prisimenu, kad pagalvojau, "hmmm, kokie keisti..." O tada tik topt į galvą, taigi čia išmaldos prašinėtojai keliauja į darbą. Ir tikrai, gerokai vėliau, mačiau vieną jų pasikeitusį neatpažįstamai - visas pakibęs ant lazdos, vos paeinąs, prašinėjo praeivių centų. Jeigu ryte nebūčiau mačiusi tos kompanijos, visai lengvai patikėčiau, kad jam "vargšiukui" iš tiesų taip blogai. Naivuolė. :) Neilgai

... Kaip prasiskaidrinti pilką šeštadienį, kai už lango pilka, lietinga ir šalta, ir kai nesinori kojos kelti laukan? Arba ne tai, kad nesinori, bet tingisi. O ir jokio poreikio lyg ir nėra... Kaip kad man šį kartą. Dažniausiai tokiomis dienomis lėtai sau slankiojam po namus, truputį pasitvarkom, kažką pasigaminam valgyt, skaitom knygas arba žiūrim kokius nors filmus. Taip ramiai, neskubiai leidžiam laiką; ir man tai labai patinka, nes po intensyvesnių pakeliavimų jaučiu poreikį "pakrauti baterijas". Tai va. Tad lėtai sau begerdama rytinę kavą šią dieną pradėjau skaitinėdama maisto gaminimo blogus, maždaug, kas čia ką gamina, ką skanaus siūlo ir pan. Kas jau kas, bet kulinarė nesu, o maisto gaminimas man nėra gyvenimo džiaugsmas, todėl negaliu paaiškinti, kas man užplaukė. Aišku, kas yra "keliavę" po maisto blogus tai puikiai supranta, kaip lengva susigundyti. Tai va, man irgi staiga baisiai-mirtinai-skubiai prisireikė išsikepti štai šį šokoladinį

... Pradėsiu nuo to, kad mes automobilio neturim (nors teises, tai senų seniausiai esame gavę), automobiliais nesidomim, naujienų nesekam, vairuoti nemėgstam. Po pirmojo sakinio, šioks toks vaizdas galvoje turėjo susidaryti. Todėl nežinau, nesuvokiu ir negaliu paaiškinti, koks žaibas trinktelėjo į mūsų galvas, kad sugalvojome  nuvažiuoti į Frankfurte vyksusią automobilių mugę. Matyt, mūsų pasąmonėje glūdintys kažkokie nepatenkinti troškimai  pasiuntė mums signalą. :) Na ką, daug apie mugę nepasakosiu, bet jeigu trumpai, tai mugė vyksta didžiuliame pastatų komplekse (ten pat, kur ir garsioji knygų mugė) ir, savaime aišku, parodos metu joje apsilanko galybė žmonių. Kai kurios automobilių kompanijos užsiėmusios atskirą paviljonų erdvę, kai kurios dalijasi su kitomis, bet pamatyti tikrai yra ką. Netgi mes, "didieji automobilių fanai", mugėje praslankiojome visą dieną, kas būtų maždaug nuo 12-os iki 19-os valandos. Iš pradžių dar mašiniukes atidžiai apžiūrinė