My cosy sofa

... Vis dar nerimstu ir grįžtu prie Ispanijos pietų. Viena vietų, kur sugalvojome apsilankyti, buvo Nerchos (Nerja) urvai. Jie ypatingi tuo, juose buvo surasti itin seni (maždaug 25000 - 3600 m. pr. Kr.) piešiniai ant uolų (arkliai, elniai, ožkos, ruoniai, paukščiai) + yra gausu stalaktitų-stalagmitų. Na, stalaktitai-stalagmitai mane jau nelabai domino, pakako, kiek jų mačiau viešėdama JAV, tačiau žiauriai norėjosi išvysti tuos piešinius ant uolos. Bet taip žiauriai. Tačiau norai sau, o realybė... Ji irgi sau. Taigi, nors tie piešiniai ir plačiausiai-labiausiai-garsiausiai reklamuojami, bet turistai į tą urvą, kuriame jie yra, patekti negali – jis paliktas moksliniams tyrimams. Na taip, puikiai suprantu piešinių svarbą mokslui ir t.t., tačiau vis tiek labai nusivyliau. Nuotaiką kiek pagerino pietums suvalgyta šviežutėlė žuvis bei nedidukė ekskursija į gretimą Maro miestuką. Ir vėl akis malonino namai, dekoruoti margiausiomis plytelėmis bei apskritai miestelio architekt

... Dažniausiai po kelionės man būna nepaprastai lengva dalintis savo įspūdžiais ir nuotaikomis iš jos bei apie ją. Tačiau nutinka ir taip, kaip kad šįkart, kada visą kelionės gerumą norisi pasilaikyti sau, niekam nepasakojant, nes atrodo, kad nei jausmų, nei kvapų, nei nuotaikos paprasčiausiai nepavyks perduoti. Bet kad nepavirsčiau išpampusiu voru, kuris savo maistą tvirtai apvynioja voratinkliu ir vienas pats sau mėgaujasi juo, pabandysiu pasidalinti su jumis fragmentais iš palyginus dar šviežio pasibuvimo Andalūzijos apylinkėse prie Viduržemio jūros. Nors vis dar nežinau, kaip perduoti šviečiantį miestelių ir kaimų namų baltumą, akis traukusio arabiškojo (gal net būtų galima sakyti mauriškojo) architektūrinio stiliaus elementus, svaiginančiai stiprų žydinčių ir tuo pat metu vaisius vedančių apelsinų kvapą (toooks malonumas po tokiu medžiu uosti žiedų kvapą), jūros vėjo gaivą bei apėmusį atostoginį tingulį... Ne, bet tikrai, po intensyvios kelionės, man visada būna l