My cosy sofa

... Na va, kad jau šventės praėjo, galima pratęsti pasakojimą apie Vasario 16-osios cepelinus Liuksemburge. Taigi, kaip jau ir minėjau, sužinoję apie numatomą pramogą - la "cepelinai" - Vasario 16-osios proga, mes nedelsėme ir užsisakėme staliuką toje kavinėje. O kad nebūtų liūdna, pasikvietėme dar ir keletą draugų - latvę mergikę (ji idealiai kalba lietuviškai) ir porą danų vyrukų (vienas kurių kaip tik mokosi lietuvių kalbos). Bet, aišku, mes tikrai neturėjome tikslo juos supažindinti su lietuviška kultūra kulinarijos šedevrų pagalba ar teisiog paplepėti lietuviškai, oi ne, ne... ;) Greičiau jau mumyse suveikė tas lietuviškasis sadistinis genas: "ahaha, pažiūrėsim, kaip jūs mūsų cepelinus valgysite, oi, pažiūrėsim". Taigi, atėję kiek po septintos vakaro apstulbome, nes visa kavinė tiesiog šurmuliavo vien lietuviais. Mes vos vos gavome staliuką, nes mūsų rezervuotąjį jau buvo užsėdę kiti "niekšai", oi, atsiprašau, kiti broliai ir sesės lietuviai

... Na, tiesiog nesusilaikiau nepasidalinusi plačiau šiuo skelbimu: "Fête nationale Lituanienne La Lituanie est à l’honneur ce jour là pour sa Fête nationale : musique, spécialité au menu du jour (la « ceppelinai » à base de pomme de terre rapée). Un apéritif maison est offert pour tous les clients de nationalité Lituanienne". Trumpas vertimas: "Lietuvos nacionalinė šventė. Lietuva bus pagerbta savo nacionalinės šventės proga: muzika, specialusis dienos patiekalas ("cepelinė" - tarkuotų bulvių pagrindu), visiems lietuviams klientams bus pasiūlytas aperityvas." Turbūt Liuksemburgo verslininkai staiga suvokė, jog lietuviškasis pilkasis cepelinas yra ne tik amžinas ir pagrindinis Lietuvos simbolis ar Juozo Statkevičiaus pasirinktas lietuvių aprangos stiliaus įvardijimas, bet ir puikus komercinis masalas. Žinoma, vieniems varlių šlaunelės, kitiems kopūstiniai šukrūtai, o lietuviams - cepelinai. Ir tai suveikė!!! Nes, pasirodo, mano vyras jau rezerva

Turbūt sunkiausia man pasakoti apie Los Andželą. Net kažkaip keista, prabuvome jame tikrai ne itin trumpai, bet beveik neturiu ką papasakoti. Gal kokia pasakojimų krizė mane užpuolė?.. Bet tikroji priežastis turbūt ta, kad šis miestas iš tiesų mane nuvylė, nes aš iš jo tikėjausi kažko toookio. Ir negavau. Arba tiksliau - gavau, bet labai mažai. Kitas dalykas apsunkinantis pasakojimą - na niekaip negaliu sudėlioti Los Andželo kaip vienalyčio, harmoningo miesto vaizdo. Jis man susideda iš daugybės gabalėlių - visiškai skirtingų. Bet galbūt tai ir yra tikrasis Los Andželas - viena didžiulė mozaika. Bėda ta, kad man tie mozaikos gabalėliai nelabai jungiasi. Tad ir pasakojimas bus nei šioks, nei toks - apie atskiras daleles. Santa Monika. Atvykę į Los Andželą apsigyvenome Santa Monikos miestelyje (o gal teisingiau jį būtų vadinti priemiesčiu?) ant Ramiojo vandenyno kranto ir iškart nulėkėme į paplūdimį. Jau vakarėjo, gal todėl žmonių buvo palyginus nedaug. Nemaža dalis jų važinėjo