My cosy sofa

Kuomet ilgiau pagyveni vienoje vietoje, prarandi tokį gal ne tiek stebėjimosi, kiek "turistinio" smalsumo jausmą. Viskas atrodo aišku ir savo vietose. Įdomiausios vietos aplankytos, jau žinai, kur skaniau ar pigiau pavalgyti, kur ką nusipirkti, kokį muziejų ar koncertą pasirinkti, kokiais maršrutais atvykusius svečius pavedžioti, kokiuose bariukuose juos alumi pagaivinti ir pan. Žodžiu, aš tai vadinu įsigyvenimu ir atbukimu viename, kai naujas vieta yra daugmaž įsigyvenama ir įsisavinama. Kadangi pas mus ką tik viešėjo svečiai, kuriuos reikėjo šiek tiek supažindinti su Liuksemburgu, (nors ir žiemišku), tad teko pasivaikščioti po miestą ir užsukti į tokias gatveles, kuriomis paprastai kasdien nevaikštinėjame. Tai štai, vienoje tokių senamiesčio gatvelių (jei konkrečiai, tai Mansfield gatvelėje Clausen rajone) mūsų laukė atradimas-siurprizas: pasirodo, kad Liuksemburge esama skvotų!!! Neįtikėtina, bet akivaizdu!!! Turbūt nereikia pasakoti, kas tai yra skvotai ir skvot

P.S. Pasakojimai dažniausiai nepradedami nuo Post scriptum'ų, bet rašydama apie Didįjį kanjoną pamiršau paminėti itin svarbų dalyką. Jei dar kartelį užmestumėte akį į antrosios nuo viršaus fotografijos centrinę dalį, pamatytumėte namuką. Jis ne paprastas, o pasakų... Nes būtent taip kai kuriose kanjono vietose atrodo WC namukai. Tiesiog pasakų nameliai. :) Gerai, na o dabar maunam į Nevadą - į kazino ir lošimų bei linksmybių centrą Las Vegas'ą. Kaip tik dabar skaitau knygą "Baimė ir neapykanta Las Vegase" (Hunter. S. Thompson), tačiau niekaip neįsijaučiu į tokį narkotiniuose vaizdiniuose plūduriuojantį gyvenimą kaip kad joje aprašoma. Kažkodėl manau, kad šiuo atveju filmas yra geresnis nei knyga. O, kita vertus, gal man tiesiog trūksta tokios patirties... Bet kokiu atveju, kiek nukrypau... Taigi, važiuojant greitkeliu nuo kanjono ir vis dažniau aplink matant dykuminiam peizažui būdingus vaizdus staiga pakilus ant kalvos atsivėrė Las Vegas - pasirodo jis toooks

Šiandien ruošiaus rašyti visai ne apie tai. Bet... Hanibalo Lekterio gimtinė... Žmonės vis dar gyvena be elektros... Lietuva yra kažkur prie Kazachstano ar Afganistano... Lietuviai kalba rusiškai ir kibirais maukia degtinę... Ir t.t. Kas tokių ir panašių dalykėlių nėra girdėję apie Lietuvą... Man pačiai irgi prisiėjo šį bei tą paaiškinti keletui užsieniečių. Kažkada studentavimo pradžioje vasarą dirbant braškių laukuose teko prižiūrėtojams anglams ir naujazelandiečiams įrodinėti, kad Lietuvoje tikrai yra elektra. Bekeliaujant po Londoną vienai mielai anglų porelei pasakyti, kad taip, nuostabu, kad jie žino, kur Lietuva, kad taip, tikrai, Lietuva yra nepaprastai graži šalis, bet visgi "toookių kalnų" joje, deja, nesama. O viename Taize Naujametinių susitikimų reikėjo pamatyti keleto vokiečių veidus, kai jie suprato, kad ir mes turime popierines nosinaites "Tempo". Manot, kad įvairiausių mitų (ar klišių, ar stereotipų, ar... - vadinkite, kaip norite) yra sukurta

Taigi, taigi, šventės baigėsi - pats metas sugrįžti prie įprastinio ritmo, o tuo pačiu ir prie tinklaraščio... Tad keliaujame toliau - Didysis kanjonas... Kuo toliau, tuo labiau trokštu dar kartą jame apsilankyti ir tikrai ilgesniam laikui nei vienai dienai... Dabar suprantu, kodėl visokie "pakvaišėliai" (na, taip aš apie juos anksčiau - iki kanjono - galvodavau) veržiasi vėl ir vėl apsilankyti Didžiajame kanjone. Mes kanjonui turėjome labai mažai laiko - visam palaipiojimui buvom numatę tik vieną dieną. Aišku, pirminė idėja buvo kiek kitokia: nusileisti į kanjoną, pernakvoti jo dugne esančioje rančoje ir kitą dieną kopti aukštyn. Deja, deja, paaiškėjo, kad vietelę rančoje užsisakyti reikėjo bent prieš pusmetį, nes mums ją "atradus" sužinojome, kad joje jau senai nelikę vietų. Na ką gi, apsiginklavę optimizmu ir "išgyvenimo maišeliu" (kanjono žemėlapis, šilumos skraistės, skraistės nuo lietaus, kepurės, megztiniai, patogūs batai, prožektorius, van