Braškės su pipirais: apžvalga

Rodomi pranešimai su žymėmis apžvalga. Rodyti visus pranešimus

2017 m. gegužės 15 d., pirmadienis

Numan Restaurant: mano pirmieji įspūdžiai

Nerealiai džiaugiuosi, kad Kaune atsiranda daugiau fine dining vietų, kur galima nueiti prašmatniau papietauti, nusivesti užsienio svečius ar elegantiškai vakarieniauti. Kuo daugiau, tuo smagiau. Nauja kovo mėnesį atsidariusi vieta - Numan restaurant. Skandinaviškas interjeras, skandinaviškas maistas - tad viskas šviesu, lengva, švaru. Jau apsilankiau dukart, kol kas tik dienos pietų. Topinis patiekalas skonio ir grožio prasme buvo topinambų ledai. Na bet apie viską nuo pradžių.

Interjeras labai šviesus ir jaukus, visiškai skandinaviškas, - man labai patiko šviestuvai, kurie reguliuojasi ir stumdosi kaip reikia - jei staliukai perstumdomi, padaryti tinkamą apšvietimą virš jų - vieni niekai.

Personalas labai mandagus ir paslaugus ir visai nėra to perdėto primygtinio dėmesio, kaip kartais pasitaiko. Šiek tiek iš vėžių išmuša kai pasitinkanti padavėja pasiūlo paimti viršutinius rūbus ir juos pakabinti, neįprasta truputį. Bet po pirmo karto jau ok. Didelis pliusas už tai, kad padavėjai viską mato ir stebi, akimis ieškoti nereikia ir kviesti taip pat.

Tualetas - kuris dažnai irgi yra įstaigos veidas - labai švarus, kvapus, pamerktos lelijos nuostabiai kvepėjo. Rankoms nusišluostyti paruošti medžiaginiai rankšluostėliai.

Maistas: dienos rinkinys (užkandis, sriuba, karštas, desertas, kava) kainuoja 15,5€. Dar prieš tai serviruojamas mažutis amuse bouche - traškutis su pagardu.

Visai gera būti suaugusiu, kuris šiaip norėdamas būti teisingu pavyzdžiu, nevalgo traškučių ir visokio junk food, o staiga gauna mielą traškutį ir be jokios sąžinės gailesčio gali jį suvalgyti. Ir beje, žalias pagardas buvo dieviškas!

O tada - tada ant stalo pasirodo juoda kempinė su deginto sviesto kremu ir šukučių dulkėmis. Neįprasta forma duonai, bet man buvo labai skanu - puikiai plėšosi, netrupa, skonis puikus. Man būtų patikęs sviestas be to viršaus - bet dėl skonio juk galima ir pasiginčyti.

Užkandis pirmą mano apsilankymą buvo kalafioras su kremu po ridiko makaronais, antrą kartą jautienos karpačio su burokėliais. Abu patiekalai tikrai buvo puikūs, kelios skirtingos tekstūros - kreminė, traški - puikiai derėjo tarpusavyje, vizualiai atrodė nuostabiai.

Sriubą serviruoja kitaip nei dažniausiai - lėkštė atnešama su daržovėmis joje, tada įpilama sriuba iš ąsotėlio ir ąsotėlis išnešamas. Kažkaip tikėjausi, kad jį paliks ir bus galima sriubos pasipildyti, nes atrodė, kad jos įpylė tik pusę :)

Man nelabai patiko ir tai, kad daržovės sriuboje yra visiškai al dente - salierai ir bulvės buvo tokie kieti, kad visai nederėjo su kremine lengva sriuba. Ypač al dente bulvės man nepatiko. Lyg ir suprantu, kad norėta turėti traškios tekstūros patiekale, bet, nemanau, kad bulvė tam tinka. Didžioji dauguma kulinarinių šaltinių sako, kad bulvė yra viena tų daržovių, kuri turi būti ruošiama iki minkštumo, ir aš su tuo sutinku. Neskani ji traški visai ir stipriai per kieta buvo, taip nustelbdama sriubos švelnumą. Salieras beje irgi buvo per kietas - tikrai galima buvo jį padaryti šiek tiek minkštesnį. Tiesiog perdidelis kontrastas tarp pačio skysčio ir jame esančių daržovių.

Karštas patiekalas abu kartus buvo žuvis. Pirmąjį apsilankymą valgiau lašišą, antrąjį - jūrų velnią. Pati lašiša buvo nuostabiai rausva, tokia dar šiek tiek raw viduryje - taip kaip aš ir mėgstu ir stengiuosi ruošti. Bet garnyras buvo per rūgštus tiek man, tiek draugei, su kuria pietavau. Tiesiog nebuvo balanso. O vizualiai atrodė nuostabiai.

Jūsų velnias man buvo per žalias, net nesipjaustė ties viduriu, tai buvo tas patiekalas, kurio pusę palikau nesuvalgiusi. Bet padažas buvo nuostabus.

Na, o viską iš tiesų nunešė desertas. Pirmą apsilankymą valgiau topinambų ledus, antrąjį - duonos ledus. Topinambų ledai atrodė kaip pieva, kvepėjo nuostabiai ir buvo labai gaivūs. Duonos ledai irgi buvo nuostabūs, gal ne tokie puikūs kaip toponambų, bet tikrai verti dėmesio. Tiesa, valgant visą dienos pietų kompleksą, kava vaišina ir galima pasimėgauti visa kavos ceremonija su tokiu fancy aparatu. Visai smagu.

Ir jei labai pasisekė, galite gauti su burbonu deginto zefyro šaukštą - niam!

2017 m. gegužės 8 d., pirmadienis

Degustacinė vakarienė Ieti

Planavau savaitgalį lankyti vyno dienas, bet planai retai kada pavyksta. Gaila, kad šįmet nesudalyvavau :). Užtat turėjau pakvietimą į degustacinę vakarienę restorane Ieti, tad apie ją ir parašysiu.

Kaune yra ant vienos rankos pirštų suskaičiuojami restoranai, kur galima padoriai pavalgyti - čia mano nuomone. Ir Ieti yra vienas iš jų - nedidelis, jaukus restoranėlis, kuriame savininkė pati yra šefė, tad, be abejo, jai labai rūpi jos restorano svečių pasitenkinimas. Kiek kartų esu buvusi Ieti, priekaištų neturėjau - meniu tvarkingas ir be klaidų, padavėjai malonūs ir neįkyrus, aplinka jauki. Su tokia patirtimi, lūkesčių degustacijai turėjau išties nemažai.

Vakaro meniu:

Kol laukiame vakaro pradžios - vietoje kepta duona su rozmarinų ir mėtų pagardais. Labai skani šilta duona, mirkėme ir valgėme, kol nesibaigė. O kai baigėsi, mums atnešė dar :).

Pirmas patiekalas "Rūkyto upėtakio paštetas" man priminė paštetą, kurį valgydavau seniai seniai Vilniuje Vilniaus gatvėje Stiklių kulinarijoje. Gera buvo ta kulinarija ir geras jausmas ragaujant tokį man emociškai artimą patiekalą. Jei kam kils klausimų, kur tas paštetas - tai jis po ridiku.

Antrasis patiekalas buvo ėriuko šonkaulis su priedais. Gaila, bet šis patiekalas visai nuvylė ir mane ir aplinkinius. Nesu tikra, kas buvo garnyre, lyg ir sutartinai nusprendėme, kad tai buvo gnocchi (po mėlynių plėvele), bet jie buvo itin kieti, visai ne purūs, rabarbarų kremas pernelyg rūgštus, o mėsa labai jau aviniško skonio (na turbūt įsivaizduojate, kas yra labai jau avimi atsiduodantis skonis...). Vienintelis geras dalykas šiame patiekale buvo mėlynių plėvelė.

Po šio nusivylimo staiga viskas pasitaisė - šamas su šonine buvo fantastiškas! Visai nesu šamo gerbėja ir mėgėja, bet čia jis mane sužavėjo. Puikiai iškeptas, geras derinys su grūdais, fantastiškas salierų kremas. Tai išties buvo vakaro pažiba.

Vakaro desertas - agurkų panna cotta. Labai gaivus desertas, labai puikiai suderintos tekstūros: traškus morengas, minkšta liulanti panna cotta, tiršta karamelė, gaivus sniegas. Stiprūs skoniai ir puikus vakaro užbaigimas!

Mano pastebėjimai:

3 iš 4 patiekalų buvo tikrai puikūs ir gerai paruošti
nuostabiai skani duona, kurios nepritrūko
malonus aptarnavimas
gražūs indai, bet...
...nerekomenduoju serviruoti maisto, kuris valgomas su šakute ir peiliu į gilius dubenėlius, nes valgyti nėra patogu (pirmas ir trečias patiekalai). Į dubenėlius geriau dėti tik tai, kas valgoma šaukštu. Juolab, kad ir indas buvo toks, kad pjaunant peiliu, nuo garso šiurpas per nugarą eina.

Ačiū už pakvietimą!

2015 m. rugsėjo 29 d., antradienis

Vinalia Rustica 2015 Monte Pacyje

Šventei praėjus, mano emocijoms susigulėjus, noriu pasidalinti savo vienu geriausių pastarojo pusmečio savaitgaliu. Gerumas prasidėjo nuo puikaus rugsėjo 12-osios penktadienio vakaro ir sklandžiai perėjo į šeštadienio vakarą, apie kurį istorija nutyli, nes per gera pasakoti, o ir kaži ar pasikartos. Užtat penktadienį galima išnagrinėti išsamiau.

Minėto penktadienio savaitė prasidėjo nuo to, kad akys užkliuvo už renginio Monte Pacyje – Vinalia Rustica. Pagalvojau, kad būtų puiku ir užmiršau, užpulta darbų. Bet kartais būna labai puikių staigmenų - po dienos kitos gavau ir pakvietimą apsilankyti. Och, na kas be ko juo ir pasinaudojau su brangia retai matoma drauge. Tad kompanija jau aišku, kad buvo puiki, nuotaika irgi, tereikėjo tik sulaukti renginio. Oras buvo šiltas, kad ir rudenėjantis, bet jaukus ir sausas. Renginys – jau antrus metus vykstanti šventė apie vyną ir maistą Pažaislio vienuolyno komplekse įsikūrusiame restorane Monte Pacis. Jame dalyvavo vyno importuotojai „Amka”, „Filipopolis”, „Eugesta“, „Vyno guru”, gamintojai „Sakiškių alus“, „Sušvės midus“, „Gerėja sūris“, „Obuolių namai“.

Karietų aikštėje sustatyti stalai su įvairiausiais vynais viliojo juos ragauti. Kaip mudvi sutarusios, su drauge rinkomės skirtingus vynus ir ragavome viena iš kitos. Iškart atradome sau kelis favoritus. Visų pirma buvau nustebinta būsimos to vakaro vakarienės žvaigždės – Gintaro Sino vynų – vaisinių, gaivių ir įdomių. Pasirodo ir Lietuvoje žmonės daro įdomų vyną. Tarp jų buvo ir sausų vynų (aviečių, uogų), bet ir saldesnių (juodųjų serbentų). Ypatingas vynas – Apple icewine – obuolių vynas, kuris gaminamas iš prieš tai užšaldytų sulčių.

O toliau du man patikę vynai – nuotraukose.

Vakarienės stalas buvo padengtas Liepų alėjoje, nuostabiai dekoruotas ir net 55 metrų ilgio, dekoruotas beveik 100 žvakių ir 15 pakabintų sietynų. Fantastiško grožio obuolių ir gėlių dekoracijos per visą stalą stebino viso vakaro metu. Vakarienės patiekalus mano mėgstamiausias šefas Ernestas Viršilas derino su Gintaro Sino vynais.

Vakarienės meniu:

Įsimintiniausi vakaro patiekalai buvo kuprė bei desertas. Niekada nemaniau, kad iš kuprės galima padaryti tokį gėrį, nekalbant jau apie obuolius. Deserto receptą iš šefo išviliojau, bet pasidalinsiu tik tada, kai išbandysiu jį savo virtuvėje. Gaila, kad patiekalų nuotraukų neturiu, nes vakarienė vyko jau sutemus, tad fotografijos būtų nepavykusios be blico, o jo nepasiėmiau. Vienok, seniai beturėjau tokią skanią ir gražią šventę už ką nuoširdžiai dėkoju organizatoriams.

Šiame įraše panaudotos mano ir renginio organizatorių nuotraukos.

P.S. žinot, galit mano nuomone ir netikėti, bet Kaune man nėra geresnės vietos eiti pavalgyti nei Monte Pacis. Geriausias komplimentas, jei rekomenduoju paprastiems eiliniams pažįstamiems, kurie įprastai nesilanko restoranuose, o apsilankę Monte Pacyje susižavi, sugrįžta ir atsiveda savo kolegas ar draugus. Viena tokia moteris, išbandžiusi degustacinę vakarienę, po poros savaičių skundėsi, kad po apsilankymo Monte Pacyje jai visur kitur tapo neskanu. Žinau, kad po tokių įspūdžių ji jau organizuoja savo ir kolegų vakarienę būtent tenai.

Valio produktai be laktozės

Vieną smagią dieną man parašė Valio atstovė ir pasiūlė išbandyti visokiausią gėrį. Gavau dovanų:

trijų skonių jogurtus: braškių, šaltalankių ir slyvų
kefyrą
trijų skonių varškės: be nieko, karamelinę ir persikinę
grietinėlę
pieną

Šiam gėriui įvertinti pasitelkiau visiškai objektyvius sutvėrimus - savo vaikus. Nes jei jiems neskanu, tai gali ir su kirviu vaikytis, nevalgys, nors tu ką. Nors nebandžiau, nes ir kirvio neturiu, kas žinoma pataisoma, bet nemoralu būtų.

Mano brangieji sutvėrimai puolė ant jogurto kaip skėriai ir štai jų įvertinimai:

Pirma vieta. Vaikas Nr. 1. Šaltalankių jogurtas, vaikas Nr. 2. Slyvų jogurtas

Antra vieta. Vienbalsiai: braškių jogurtas

Trečia vieta: Vaikas Nr. 1. Slyvų jogurtas, vaikas Nr. 2. Šaltalankių jogurtas

Kaip matote, balsai pasiskirstė skirtingai. Ką gi, mano balsas - man labiausiai patiko braškių jogurtas, tada slyvų ir galiausiai - šaltalankių. Konsistencija puiki, skonis labai geras, patiko, kad braškiniame ir slyviniame jogurte yra grūdai, kurie labai skaniai kramtosi, atrodo netgi kaip riešutukai.

Kefyrą išgėriau pati viena, tad teks patikėti mano žodžiu. Iš tiesų, kefyrą aš naudoju iškrovos dienoms - tada nevalgau nieko, tik visą dieną gurkšnoju kefyrą, vandenį ir karštus gėrimus. Atvirai pasakius, nuo lietuviško kefyro man pučia pilvą, tad nedžiugina. O šitą gėriau ir nieko - visą dieną jaučiausi soti, laiminga ir ramiu pilvu. Nuoširdžiai patiko. Tikrai pirksiu dar ir dar.

Grietinėlė - plakasi nuostabiai, skonis puikus, neturiu ko prikišti visiškai. Tikrai pirksiu, kai reikės didesnio kiekio, nors ir šiaip, atidarius puikiai išsilaikė gal 5 dienas.

Pieno gėrimas - visiškai normalus, neturiu jam jokių pastabų, nei priekaištų. Galbūt tiems, kuriems aktualu, kad jis be laktozės, tai turėtų būti puikus sprendimas. Man asmeniškai jokio skirtumo. Kepiau blynus su juo, pyliau į kavą - viskas gerai.

Varškė: naujiena man buvo karamelinė varškė, mano šeimoje varškę valgo tik sūnus, tad jis ir sakė, kad tai "išskirtinio skonio produktas, kurį pirkčiau dar kart" - citatos pabaiga. Kitos varškės skanios ir mielos. :)

Iš esmės, labiausiai mane sužavėjęs šio krepšelio produktas - grietinėlė. Kaži ar būčiau ją pastebėjusi be šių dovanų. Labai patiko ir kefyras, per iškrovos dienas - nuostabu!

Ačiū Valio už geresnį jūsų produktų pažinimą - man buvo malonu jus ragauti!

2015 m. liepos 7 d., antradienis

Expo 2015 - vieta, kur šalys turi pasirodyti geriausiai

Šis įrašas apie Expo 2015 – parodą, kurioje daugiau nei 100 šalių pristato save maisto tema. Teko ir man apsilankyti Milane ir apeiti šiek tiek parodos – šiek tiek, nes jos mastai didžiuliai, pamatyti kiekvieną paviljoną neužtektų ir savaitės laiko. Juolab pačiuose populiariausiuose reikia ir eilėse pastovėti. Beje, galvojau, kad ragausiu pasaulį parodoje, tačiau teko nusivilti – niekas niekur nevaišino, na beveik niekur. Išimtis buvo kumysas Kazachstano paviljone ir šokoladas Belgijos paviljone, na dar ir netyčia papuoliau į vieną degustaciją. Bet apie viską po truputį ir su nuotraukom.

Iš tiesų pati Expo 2015 paroda yra 184 dienas (nuo gegužės iki lapkričio) trunkantis renginys, kuriame šalys pristato savo kultūrą, mokslą, tradicijas, maistą – mat parodos tema ir šūkis yra „Feeding the Planet, Energy for Life. Food“. Jei parodoje būsite tik vieną dieną, geriausia iškart susidaryti sąrašą, kurių šalių paviljonus būtinai reikia pamatyti, nes pėsčiomis kulniuojant per milžinišką parodos plotą, vien ėjimui tenka praleisti milžinišką kiekį laiko. Beje, reikia nepamiršti, kad į parodą patekti taip pat laukia eilė ir patikra kaip lėktuve – su visais skaneriais ir daiktų tikrinimais.

Ką gi pamačiau aš? Kadangi mano buvimas parodoje buvo susijęs su darbu Lietuvos paviljone, laiko nuo darbo liko ne tiek ir daug. Šis mano reportažas yra niekaip su darbo funkcijomis nesusijęs, o laikas, skirtas kitų paviljonų lankymui, buvo po darbo valandų. Tad čia išreikšta nuomonė yra tik mano asmeninė.

Visų pirma, verta pamatyti Kazachstano stendą – jis gan arti nuo parodos įėjimo, o prie jo visada būna eilės, tad geriausia skubėti ir būti pirmame sraute, kuris ten pateks. Išties, kai kurios šalys protingai kiekvieną lankytoją priverstinai „pamaitindavo“ savo informacija. Taip elgėsi ir Kazachstanas, t.y. surenka srautą žmonių (30-50 galvų), suleidžia juos į pirmąją salę, uždaro duris ir niekur tu iš ten neištrūksi, kol tau privalomos programos neparodys ir neatidarys kitų durų. Tad pas juos pirmoje salėje gali pamatyti įspūdingą filmą apie Kazachstano istoriją, meistriškai sujungtą su gyvu paišymu smėliu. Antroje salėje – didžiulis 3D kino teatras, kuriame ir kėdės sukinėjasi pagal filmą. Toliau jau ekspozicija su baseinu pilnu gyvų eršketų, kumyso degustacija ir kitais dalykais. Įspūdingai padirbėta – o už dviejų metų (2017) Astanoje bus Expo apie ateities energetiką, tad tikėtina, kad bus tikrai didelis VOW.

Kitas vertas dėmesio paviljonas – Jungtinių Arabų Emyratų. Paviljonas, sukonstruotas kaip 12 metrų aukščio smėlio kopos, su įspūdinga ekspozicija ir privalomu filmu apie šalies istoriją, kylančius iššūkius ir maisto kaip ištekliaus mažėjimą. Tokia pačia tematika, tik daug konceptualiau, veikia ir Šveicarijos paviljonas. Šalis pasistatė keturių aukštų pastatą, prikimšo jį visą Alpių druskos, Nescafe, vandens, kuriuos paviljono lankytojai gali imti ir neštis. „Imk kiek nori, bet palik kitam“ – sako jie, juk maisto pasaulyje mažėja. Kuo daugiau žmonės išsineš, tuo mažiau liks kitiems, o iki parodos pabaigos, šveicarai neketina papildyti pastato, matyt pabaigoje jis stovės tuščias ir liūdnas.

Verta apsilankyti Vokietijos paviljone - įeinant gauni tokią perpus sulektą kartono lapą su pritvirtintu popieriumi viduje, kuris pasirodo kažkokiomis magiškomis technologijomis tampa tavo planšete ar kažkuo panašiu. Nesupratau, kaip tai veikia, bet buvo labai įdomu. Tą kortelę laikai atverstą ties pažymėtu daiktu ir joje užsidega informacija, kurią gali naršyti visaip tą kartoną pasukdamas.

Apie Lietuvos paviljoną. Liūdna, bet, man rodos, mes niekada neišlipsime iš drovios agrarinės šalies įvaizdžio. Kaip visada, viskas drovu, kuklu, jokiu išskirtinumu pasigirti nepavyksta. Ir be abejo, tie patys „Berneliai“ su savo tradiciniu maistu, jokių net užuomazgų, kad Lietuvoje yra puikaus maisto, ingredientų, išmanių šefų, patiekalų, prilygstančių sukurtiems šefų iš stiprių Europoms šalių. Tiesa, kava pas juos buvo dieviška, bet vėlgi – aparatus ir kavą jie ėmė iš Italijos. Iš esmės, man šiek tiek buvo gėda. Ach, galiu pagirti tik už tai, kad gidus turėjome vietinius, t.y. lietuvius, kurių dauguma mokėjo itališkai. Kitos šalys daugiausia samdė italus ir apmokė juos pristatyti save – deja, net arabų paviljone lankytojus pasitinka vietiniai italai, bet argi jie gali tikrai reprezentuoti šalį? Keista, bet anglų kalbos parodoje ne tiek ir daug, vyrauja italų, italų, italų!

Visa kita nuotraukose ir jų komentaruose.

Lietuvos paviljonas:

Lietuvos paviljonas

Vytauto Karčiausko "Lašas" - turbūt populiariausia Lietuvos paviljono vieta

Lietuvos paviljone eksponuojamos Ramūno Danisevičiaus nuotraukos (užskaitau!)

Lietuvos paviljono baltoji - ateities - salė

Lietuvos paviljono tamsioji - praeities - salė su interaktyviais ekranais

Parodos pabaigos net nesimato - gerai, kad pagrindinis kelias dengtas, nes saulės kepiname kelyje galima ir nusilpti

Eilė prie Brazilijos paviljono (neapsilankiau, visada buvo eilės)

Vietnamo paviljonas

Bangladešo paviljonas

Labai šviesus Korėjos paviljonas

Nepamenu kur, tačiau tas pats lašo motyvas, kaip ir Lietuvos paviljone

Kai kurie atsivežė didžiulius robotus

Ir rodė su jais išmanius maisto vaizdus

Puodynės dugnais į viršų ir jose projektuojami patiekalai

Kitoks būdas parodyti civilizacijos išdavas

Kinijos paviljono išorė

Urugvajus pasipuošė malkomis

Pavalgyti Expo brangoka, šitas hamburgeris paprastam lankytojui kainuoja 10€

Vietnamo paviljonas iš išorės rudas ir medinis...

o viduje labai spalvingas ir su nacionaliniais šokiais

Belgijos paviljonas buvo labai apie šokoladą

Šokolado meistras su užburiančia šypsena. Norėjau jį dar kart aplankyti, bet nespėjau

Belgijos juvelyrikos menas - čili pipirų apyrankė

Koljė su kavos puodeliu

Smidrų karūna

Austrių kolje

Nepalo paviljono dalis - paviljonas buvo tuščias, jame tik pastatyta didžiulė aukų dėžė žemės drebėjimų nuniokotai šaliai. Teisinga!

Aš Nepalo paviljone

Čekų paviljonas - populiarus tuo, kad jame buvo galima atsigaivinti. Labai protingas sprendimas.

Batai Expo suvenyrų parduotuvėje. Gaila nepirkau, nes buvo tokie pobrangiai...

Jungtinių Arabų Emyratų paviljonas. Tądien nepatekom, nes tie visi besiburiuojantys, tai apsauginiai ar kažkas panašaus, nes jame nuo ryto lankėsi svarbi šalies delegacija ir paprastų lankytojų neleido.