Portretas Nr M.P.

Ir vėl sapnavau. Savo seną vaikystės draugę. Kurios namuose buvo daug daug įvairiausių gyvūnėlių – pradedant vėžliuku, žiūrkėnu, papūga, baigiant keletu kačių. Ne kartą per visagalį googl'ą bandžiau susirasti bent kokį jos kontaktą, deja, bergždžiai – jos vardu ir pavarde yra ne viena persona, o ir jų tarpe labai abejotina, ar ji yra, plius net nežinau – gal ji ištekėjo, pasikeitė pavardę ir taip sukišo visus paskutinius galus į vandenį... Tik va jos veidas jau ne pirmą kartą aplanko mane sapne ir primena tas smagias vasaros dienas, kai, pasibaigus mokslo metams, jos mama pakviesdavo paviešėti pas juos bent keletą dienų. Žiūrėdavom ilgais vasaros vakarais į žvaigždėtą dangų tuomet, pliurpdavom apie dabar jau seniai į užmarštį pabėgusias aktualijas, o labai labai sutemus, kad būtų ką prisiminti, lėkdavom į netoli jos namų buvusį prūdą išsimaudyti...
Fragmentiška buvo ta mūsų draugystė, bet labai miela. Todėl ir dabar, kai M.P. sapnuoju, lengvai randu namą, kuriame ji gyveno, užlipu laiptais į antrą aukštą, pasibeldžiu į duris, kurias atidaro besišypsanti nedidelio ūgio jos mama, žodžiu, niekas nepasikeitę, tik veidai mūsų jau nebe tokie paaugliški. Nebe tokie, kokius saugo kažkur albume įklijuota draugės, stovinčios ant liepto per upeliuką, fotografija. Tokia paprasta, nespalvota, lengvai ne fokuse, neįsirašanti į jokias kompozicines taisykles, tiesiog paprastais klijais įklijuota į eilinį tarybinį albumą...

Keturi metai Amerikoje arba Portretas Nr. V. L.-A.

Na ką, tradiciškai liepos vidurys ženklina mano metus, praleistus JAV. Šįkart skaičiuojame keturis jau prabėgusius. Tikiuosi, kad niekas per daug ratų į pagalius neprikaišios, ir kiti metai bus čia paskutinieji...

Kas įvyko per pastaruosius metus? Gyvenimas plius minus tekėjo ramiai – kaip įprasta, daugiausiai rankdarbiavau ir fotografavau bei toliau kartu su Darium darbavausi mudviejų bendruose projektuose.

Liūdniausia metų žinia, driokstelėjusia tarsi perkūnas iš giedro dangaus, tapo mano kaimynystėje gyvenusios bičiulės išvykimas į Lietuvą. Na taip, iš vienos pusės nepaprastai džiaugiuosi, kad ji patraukė namo, iš kitos pusės, visa jos istorija nėra tokia jau linksma, o ir šiaip liūdna, kad va, štai nebebus kaiminystėje nei jos, nei jos šaunių dviejų vaikučių, kurie retsykiai tapdavo mano svečiais, taip praskaidrindami kasdienybę, leidžiamą daugiausiai tarp keturių sienų, kurie ne kartą buvo mano foto modeliukais, kurie suteikė nemažai gražios ir naudingos patirties.

Na, o atsisveikinimui, kaip visada, sukau galvą, ką tokio simboliško galėčiau jai atminimui padovanoti... Jos vaikučiams, kaip žinia, kiek ankstėliau buvau numezgusi vilnones kojinytes, o kad jau ji pati vilnos nelabai toleruoja, jai išpjausčiau štai tokį popieriaus raižinį...

Pati raižinio idėja – ne mano. Prieš išvažiuojant iš Lietuvos iš savo draugės dovanų buvau gavusi popieriaus raižinį, vaizduojantį gyvybės medį, kuris sėkmingai kaba pas mus prieškambaryje ir jaukiai dvelkia gražiais prisiminimais... Taigi pagalvojau, kad tokia dovana, lagamine neužimanti per daug vietos, galėtų būti pats tas. Tik stilių, be abejo, pasirinkau kitokį – tvarkingai čikagiškai amerikonišką... :) Tikiuosi, kada nors šis darbelis taps ir mano bičiulei gražiu prisiminimu...

Na, o patvirtinant patarlę, kad „jei gyvenime užsidaro durys, kažkur būtinai atsiveria langas“, turiu prisipažinti, kad džiaugiuosi šiandien nauja bičiulyste su kita lietuve (gaila tik kad gyvenančia ne kaiminystėje) ir viliuosi, kad ji abiems pusėms atneš ne mažiau gražių akimirkų ateinančiais metais, nei prieš tai buvusi bičiulystė atnešė per pastaruosius kelis metus.

Portretas Nr. A. D.-A., jos tėtis ir kiti...

Norėjau šį įrašą įdėti per Jonines, bet taip jau gavosi, kad pražiopsojau... :/ O pražiopsojau todėl, kad eilinį kartą užsimiršusi, jog ČIA viskas kitaip, ir vėl laukiau tų ilgų šviesių vasaros vakarų, primenančių, kad va, JAU...
ČIA to nėra. Ar žiema, ar vasara, 9 valandą vakaro jau tamsu... Tai apie kokias Jonines kalbame..?
Bet kokiu atveju, apie Jonus prabiliau neatsitiktinai, mat neseniai teko daryti internetinę svetainę-darbų galeriją vienos mano bičiulės tėtei, dailininkui, kurio vardas – Jonas. :) Kai darbo įkarštyje viena draugė užklausė, kam darau svetainę, prasitarusi išgirdau komentarą: „Ooooo... pačiam Daniliauskui...“ Pasirodo, užtaikiau ant šio menininko gerbėjos. :)

Žodžiu, turiu progą pasigirti užbaigtu darbu ir tuo pačiu padėkoti Dmitrijui, kuris pakonsultavo kai kuriais techniniais kausimais ir šiaip davė naudingų patarimų... ;)

Paprastai neapsiimu kurti internetinių svetainių, nes viena – nelabai seku jų kūrimo tendencijų, antra – mano programavimo (jei taip tą procesą galima pavadinti) žinios tikrai labai ribotos. Tačiau kadangi nuo vaikystės pažinota A. net ir po šių mano „išsisukinėjimų“ norėjo, kad svetainę jos tėčiui kurčiau aš, nebeliko nieko, kaip tik sutikti. :) Tiesa pasakius, patinka man tokie nedideli kūrybiniai darbeliai. Ypač, jei to, ką aš sugebu, užtenka norimam rezultatui, kaip kad buvo ir šį kartą. Tuo labiau, kad su A. jau buvo tekę bendradarbiauti prieš keletą metų, tad buvo nesunku prognozuoti, jog darbas eisis abipusiai sklandžiai...

Kadangi ši svetainė – ne koks nors naujienų portalas, ne kasdienių plepesių vieta, norėjosi ir padaryti jį kitokį nei pastariejį, mirgantys nuo reklamų ir antraščių gausos. Norėjosi ko nors lakoniško, paprasto, tiesiog kviečiančio užsukti ir susipažinti su šio menininko darbais...

Begalvodama, kokį motyvą pasirinkti šiai svetainei, iš pradžių niekaip negalėjau atsiplėšti nuo drobės tekstūros, kuri dominavo pirminiuose pasiūlymuose, nuo tapybiškų potėpių, kol galiausiai, betvarkydama man pateiktas darbų nuotraukas, atkreipiau dėmesį į molbertą, ant kurio buvo fotografuotos kai kurios drobės... Tai buvo tai, ko man reikėjo :) Juk neišeksponuoti darbai, sudėti vienas už kito menininkų dirbtuvėse, taip ir lieka tiesiog darbai, tylios pelytės, apie kurias niekas nežino... Tuo tarpu, vos tik paveikslai išeksponuojami parodose, pakabinami ar pastatomi ant molbertų, jie pradeda kalbėti... Žodžiu, man molberto idėja patiko, o tam pritarė ir A., tad jos ir ėmiausi. Na, o kai tik idėja išsigrynino, viskas natūraliai susistatė į savo vietas, ir štai... Galite apsilankyti. :)

www.daniliauskas.lt

Ši svetainė buvo A. dovana jos tėčiui jubiliejaus proga. Nuostabi dovanos idėja, tiesa? Vis tik menininkų vaikai išradingi... :)

Kas kartą, darydama kokį darbą konkrečiai kuriam nors žmogui, nemažai apie jį galvoju. Gal todėl ir smagu tokius darbus daryti, nes jų dėka tarsi prisilieti prie tų žmonių ir jų šeimų gyvenimų. Vakystės prisiminimai staiga vėl nuskraidina į Pylimo gatvės butą nepaprastai aukštomis lubomis su bendra virtuve, kuriame gyveno dvi šeimos – mano suolo draugės L., bei A. Rodos, atgyja kiekviena medinė to namo laiptų pakopa, stiklinis stogas, per kurį prasibraudavo lietaus lašai, krisdavę ant šachmatinių juodai baltų pirmo aukšto plytelių, didelės dviverės medinės durys, bendras koridorius su veidrodžiu ir baltu telefono aparatu prie jo... Už dešinėje esančių durų gyveno A. šeima, su kurios nariais, dažnai besilankydama pas klasiokę L., natūraliai susipažinau. Barzdotas, kaip ir mano, tėtis, tyli, retai mano akiratyje atsidurdavusi mama, nuo kaktos plaukus išdidžiai bebraukiantis vyresnis A. brolis, mažoji visur belakstanti sesutė (beje, apie kurią buvau visai pamiršusi kurį laiką...) ir pati A. Likusios vienos tuose namuose, mes, trys mergičkos, visokių ciūdų prisigalvodavome... Visokias bezdžiones ant pas juos tarpduryje esančio ilgo skersinio mėgdžiodavome... :))) Smagu buvo... Pavienės vaikystės nuotrupos, ilgainiui pasimetusios tarp mokyklos baigimo ir universitetinių dienų... Tačiau panašu, jog tie ryšiai, kurie žmones susieja vaikystėje, dažnai tampa labai saviti ir jaukūs. Todėl kai po daugybės metų sulaukiau A. skambučio su prašymu padėti jiems įsirengiant butą naujai statomame name, tai buvo labai smagus seno bičiulystės siūlo ištraukimas į dienos šviesą... :)

Smagu, kad einame per gyvenimus tarsi atskirai, bet tuo pačiu it susiviję iš plonų gijelių į vieną didelę virvę, kurioje karts nuo karto iš naujo susiliečiam vieni su kitais...

Portretas Nr. Mama, aš ir mes

Tokiam įrašui parašyti turėjau iš tiesų ne vieną progą... Tačiau tik dabar susigulė mintys, kad galėčiau jas išlieti čia.

Mūsų šeima nėra ir niekada nebuvo iš tų, kurios svaidosi žodžiu „myliu“. Nežinau, ar pajėgčiau suskaičiuoti, kiek kartų šiuos žodžius girdėjau iš savo mamos ar tėtės. Ir ne todėl, kad tų žodžių buvo be galo daug. Atvirkščiai – kaip sakiau, jais mūsų giminėje nesisvaidoma, todėl sunkiau būtų prisiminti, kada jie buvo ištarti balsu. Tačiau tai nereiškia, kad ir to jausmo, kurį bando sutalpinti tas žodis, tarp mūsų nėra. Juk yra begalė kitų žodžių bei dalykų, kurie kitaip parodo šį, vieną subtiliausių jausmų. Paklausite, kas tai? Tai – viso labo smulkmenos (kitų akimis žiūrint), tačiau jos visuomet bus vienos vertingiausių dalykų: išeinant į mokyklą kas rytą ištartas „sėkmės“, vardas, sutalpintas į mažybines formas Agnute, Agnuškėle, Agnieškute, kurių niekas neištardavo taip, kaip vienintelė mama, iš paprastos raudonos medvilnės pasiūtas „saulės kliošo“ sijonas šokių pamokoms, mašina mezgtas pas kaimynę užsakytas asmeniškai man (oho, kokia tai buvo retenybė) raudonas sijono ir megztinio komplektukas su nuostabiu auksiniais siūlais išsiuvinėtu drugeliu... Galiausiai – tas kasdienis rūpestis, kai grįždami iš mokyklos rasdavome prikeptų varškėčių, puodą sriubos ir vis kitokių salotų, kai būdavo viskuo pasirūpinta. Aišku, kaip ir dauguma vaikų, mes tuomet ne visada viską įvertindavome, todėl nenuostabu, kad atmintyje yra likę visko: ir to, kas skaudino, ir to, kas liūdino, tačiau dabar, kai suaugęs suvoki tėvų elgesio tavo atžvilgiu motyvus, supranti viena: visa tai ir buvo ta garsiai neištarta meilė. Galbūt ne tokia, kokią tu ją suvokei, galbūt ne visai tokia, kokios tau tuomet labiausiai norėjosi, tačiau ji buvo tikra ir skirta ne kam kitam, o būtent tau.

Nuo vaikystės daug vandens nutekėjo, o su tuo nutekėjusiu vandeniu ir daug kas pasikeitė. Tačiau kai kas liko nepakitę. Mama ir aš – mes vis dar esame mama ir dukra. Kelionė viena kitos link, kuri prasidėjo tuo, kad kažkada mama labai norėjo dukters, šiandien tebesitęsia. Prasidėjusi nuo labai saulėtos mano gimimo dienos, ėjusi per pastoviai susikūprinusiai mažylei sakomas pastabas dėl laikysenos, vingiavusi per kasdienybę ir šventes... Buvo laikas, kai tarpusavio santykių kelias vingiavo per įvairius lūkesčius, nukreiptus viena kitos atžvilgiu, besitikint skirtingų dalykų: jos – kad aš būčiau tokia, kaip ji, mano – kad ji nesitikėtų iš manęs, jog aš būčiau tokia, kaip ji. Tada tenorėjau vieno: kad man leistų būti savimi. Tačiau šiandien, kai žiūriu į prieš beveik dešimtmetį darytą mudviejų nuotrauką, tegaliu pasakyti tik tai, kad obuolys nuo obels toli nenurieda... :)

Aišku, charakteriu mes esame labai skirtingos, tačiau vis tiek neišvengiamai sugėriau nemažą dozę to, kas į mane buvo „dedama“, o genai (nors didžiąją dalį jų paveldėjau iš tėtės) padarė savo. Todėl šiandien ir mane erzina netvarka, todėl šiandien aš dažnai pagaunu save mimikuojant ar replikuojant į ką nors taip, kaip ir mano mama, o kokį tylų vakarą savo tembre išgirstu jos balso atspalvių. Serviruojant šventinį stalą ieškau panašios staltiesės į tą, kurią mama tiesdavo per šventes mūsų namuose, o darydama želė kas kartą prisimenu jos preciziškai spalvoto skysčio pripildytas stiklo taures, tvarkingai išrikiuotas ant plačios senamiesčio palangės. Kas kartą gamindama maistą prisimenu mamos virtas sriubas bei naudoju tokius pat prieskonius, idant tas skonis būtų kuo panašesnis į taip pažįstamą ir savą... :)

Kai metai bėgte bėga, imi suprasti, kad tavo savastis susideda iš viso to, ką tau, kaip dukrai, davė mama. Iš tų visų prieskonių, spalvų, kasdienybės ritmų, iš tų paprastų mažybinių formų ar šiurkščių samanos spalvos vilnonių siūlų, kuriais pirmąją kilpelę nunerti išmokė ne kas kitas, o mama.

Su tavo diena, Mama. Nesisvaidysiu žodžiais, nes tu ir taip žinai, kad myliu... ;)

Portretas Nr. Mano brolis

Neįsivaizduočiau savo gyvenimo be savo brolio... :) Buvau iš tų mažesnių sesučių, kurias broliui visada būdavo sakoma saugot, kaip vyresniam broliui, bet vietoj to jis labai sėkmingai mane erzindavo, ko pasekoje būdavo, kad gerokai pasipešdavom :) Tačiau vis tiek buvom neišskiriami... Gal todėl labai daug prisiminimų yra iš to meto, kai gyvenom kartu ir saugojom vienas kito paslaptis...

Pamenu, turėjo brolis tokį keistą polinkį – valgyti cukrų :)) Kadangi dieną mama to daryti neleisdavo, tai brolis eidavo valgyti cukraus naktį... O aš prašydavau, kad neitų, nes man vienai būdavo baisu pasilikti... Kartą taip stipriai prašiau, taip stipriai į jo pižamą įsikibau, kad ta net suplyšo... :) Bet mama vis tiek buvo už mudu protingesnė ir žymėdavo cukraus lygį cukrinėje, taip atsekdama, kas vyksta naktimis su tais saldžiais milteliais... :)

Paskui mes atradome, kaip galima naktį pamatyti žvaigždes.. :D Ogi daužai stipriai galvą į pagalvę, kol pradeda akyse mirgėti tokios „žvaigždutės“ :)) Nuo to laiko, panašu, abu esame „trenkti“... :)

Buvo laikas, kai, užsidarę visam savaitgaliui tamsiame kambarėlyje, ryškindavome nuotraukas, o paskui džiovindavome jas prilipinę prie vonios plytelių, buvo laikas, kai kaip išprotėję be šalmų važinėjomės jo mopedu, kartu šaudydavome iš lankų pas senelį Utenoje... Daug visko iš tiesų buvo.. :))

Buvo ir taip, kad man atitekdavo viskas, kas likdavo nuo brolio: rūbai, žaislai, dviratis... O mokykloje visi mokytojai netrukdavo paklausti, ar nesu kartais tokio Daliaus sesuo... Taip, taip, ta pati... Galiausiai tai tiek įgavo pagreitį, kad net studijuoti nuėjau to paties, kaip ir brolis... Tada mokytojų rolę perėmė dėstytojai, reikšmingai nutęsdavę: „Aaaa.... tai būsi jo sesutė....“

Užkrėtė jis mane architektūra, kai pirmuose kursuose darydavo maketus, o aš, tuomet paskutinių klasių moksleivė, jam padėdavau. Patiko. Labai patiko tuos maketus man daryt. Taip kad neliko paskui kitos išeities, kaip kad eiti ten pat... Ir tai ne pabaiga... Paskui ir dirbti teko toje pačioje srityje, kaip brolis – reklamoje.
Žodžiu, brolis visaip kaip buvo (ir praktiškai tebėra) tas, kuris pramina vienokius ar kitokius kelius mano gyvenime :)

O šiaip, kai pagalvoji, esame tokie skirtingi... Su skirtingais pasauliais, su skirtingais temperamentais, su skirtingais gyvenimo prioritetais... O finale vis tiek – esame brolis ir sesuo... Vieno kumščio pirštai.
Ir sunku būtų dabar įsivaizduoti kitaip... :)

Na o šiandien rašau apie tai, nes kaip tik jo gimtadienis ;)
Su tavo švente, brolau!!! ;)

Portretas Nr. Šarūnė ir „Sentimentai”

Su Šarune susipažinau... darbe.
Tuomet, kai išvažiavau į Daniją, mano darbdavė į mano vietą priėmė jauną kūrybingą merginą, kuri, pasirodo, atėjo iš tos kompanijos, kurioje dirbo mano brolis... Nežinau, ar būtent tas faktas, ar kažkas kito privertė mus gan greitai susibičiuliauti :) O ir viršininkė mus abi vis tai vienur, tai kitur pasiųsdavo kokios užduoties atlikti... Po kiek laiko iš to darbo išėjo ji, paskui išėjau ir aš, išvažiavusi į Londoną... Tačiau vis kažkaip susirašydavom, sukontaktuodavom, o pernai bekeliaujant Šarūnei po JAV, net ir susitikom Čikagoje. :)

Man Šarūnė – tai tarsi tam tikros rūšies perlas, kurio vertę žino ne visi, bet tik tie, kuriems reikia. Daugelis jos sugebėjimų mane verčia iš koto ir tikrai žavi. Du didžiausi jos talentai, su kuriais susidūriau – tai kulinariniai sugebėjimai ir fotografija. Nors tiesiogiai jos kulinarinių šedevrų teko ragauti vos... vieną (tai buvo kažkokia nepaprastai gardi ir tikrai nepakartojama arbata), tačiau apie visus kitus jos šedevrus virtuvėje sužinau iš kitų šaltinių (pvz., iš internetinio dienoraščio „Kokonas“) ir tai žavi nemažiau :)

Tačiau kitas jos talentas, nepaprastai mane „vežantis“, yra jos fotografija ir tas mokėjimas perteikti akimirkos gylį: jos kvapą, jos nuotaiką, jos trukmę, jos charakterį... Lengvumas, savita elegancija spalvose ir proporcijose, regis paprasti, o kartu savotiškai nerealūs rakursai, momento trapumas, visumos ir detalių žaismas – visa tai mano akimis žiūrint – jos braižas.

O rašau apie Šarūnę šiandien todėl, kad ji, kurį laiką dirbusi įvairiose srityse, vis negalėjo atsidėti VIEN fotografijai, apie ką gan seniai svajojo... Šiandien ji bando vytis šią savo svajonę ir kviečia jus pasinaudoti jos paslaugomis, jei norėtumėte užfiksuoti fotografijoje save, savo namų jaukumą, savo artimųjų ryšį su jumis ar jus lydinčius gyvenimo momentus – didesnes bei mažesnes šventes...

Keletą savo darbų ji įdėjo į naujai pradėtą rašyti dienoraštį pavadinimu „Sentimentai“, jame parašiusi:
„Fotografijos - SENTIMENTŲ “sandėliukai”, kur laikomi veidai, jausmai, vaizdai, net kvapai.“
Taigi kviečiu užsukti pas ją, susipažinti su ja bei jos darbais, o progai pasitaikius, pasitekti ją į pagalbą papildant savo sentimentų „sandėliukus“ :)

P.S. Tiesa, pamiršau paminėti, kad šie du Šarūnės talentai susitinka tada, kai Šarūnė fotografuoja maistą... Mmmm... Pačias nuotraukas norisi suvalgyti... :)

Portretas Nr. Mano teta ir vaikystė Rokiškyje

Šiandien mano teta, vyriausioji tėtės sesuo, švenčia 85-metį... Todėl šiandien neatsitiktinai apie ją...


Tai – žmogus, kurį drąsiai galėčiau pavadinti antrąja savo mama, nors pagal amžių ji galėtų laisvai būti mano močiute, pakeitusia abi mano tikrąsias močiutes, mirusias ankstyvoje mano vaikystėje... Kadangi ji su savo vyru savų vaikų neturėjo, buvau jiems tarsi dukra, kurios atvažiavimo kiekvieną vasarą (o kartais ir per žiemos atostogas) jie laukdavo su didžiuliu nekantrumu. Pirmoji vasara pas juos prabėgo man tebūnant šešerių, kai atostogavom kartu su broliu, na o paskui atostogų pas juos į Rokiškį važiuodavau viena – tol, kol pabaigiau mokyklą, o kartu baigėsi ir ilgosios mokyklinės vasaros... Pamenu, įsodindavo tėvai į autobusą Vilniuje, o po trijų su puse valandų jau būdavau pasitikta Rokiškio autobusų stotyje. Tradicinės stotelės pakeliui buvo visuomet tos pačios: Molėtai, Utena, Svėdasai, Kamajai, Rokiškis... Ir atgal: Kamajai, Svėdasai, Utena, Molėtai, Vilnius... Tik grįždavau visuomet daug apvalesnė, kaip kad mama sakydavo, „atsiganiusi“. O ir lauktuvių visada man pridėdavo įvairiausių gėrybių, priklausomai nuo to, kuriuo metu važiuodavau namo: su manimi kartu autobuse kratydavosi tai krepšelis braškių, tai keli tuzinai savų vištų kiaušinių, tai kibirėlis serbentų, agrastų, jau nekalbant apie tai, kad į atskirą dėžutę buvo pridedama įvairiausių uogienių, džiovintų prieskonių iš savo daržo ir pan... Todėl ir Vilniuje būdavau visuomet pasitinkama – vienai su visu kuo pareiti nuo autobusų stoties būdavo be šansų :) O juk ant peties visuomet dar ir smuikas kabėdavo.

Beje, tetos, kuri visą gyvenimą dirbo mokykloje vokiečių kalbos mokytoja, disciplina privertė mane pamilti ir savo instrumentą: pradžioje taip nenoriai privalėjusi kiekvieną mielą dieną skirti bent po valandą savo atostoginių dienų tam „smuiko kankinimui“, ilgainiui pradėjau nepaprastai džiaugtis, turėdama tą rytinį laiką, skirtą tam ir niekam kitam. Žinojau, kad to laiko niekas iš manęs neatims, kad jo metu niekas manęs netrukdys...

Disciplina (gerąja prasme), iš tiesų, buvo visame kame. Visuomet žinojau, kiek laiko po pusryčių ir rytinio grojimo turiu iki pietų, visuomet galėdavau jį skirti arba ėjimui į lauką pažaisti su draugais, arba knygos paskaitymui, arba kokiam rankdarbiui, su kuriuo vienu ar kitu metu mane supažindino ne kas kitas, kaip ši mano teta. Pas ją aš pradėjau megzti, pas ją išmokau austi, ji mane išmokė apskritojo tinklelio rišimo technikos, pas ją, gavusi įvairių margaspalvių siūlų, pradėjau siuvinėti...
Pietūs tuose namuose visuomet buvo tuo pačiu metu: 12.30. Paskui – pusvalandis laisvo laiko ir... važiuodavome į sodą, buvusį vos už trijų kilometrų, tuoj už Rokiškio miesto ribos. Sodas buvo labai dėkingoje vietoje. Tai buvo kraštinis sklypas prie nedidelio dirbtinio ežerėlio – „Velniakalnio“ (taip vadinosi sodų bendrija) prūdo, kuriame kartais ir išsimaudydavome. Palei prūdą ėjo kokių 5-6 metrų žolės juosta su šiokiu tokiu nedažnai naudojamu, irgi žole apaugusiu pravažiavimu, ant kurio dėdė mėgdavo „ganyti vištas“ – ją vadinom paežere :) Pats sklypas buvo nedidelėje įkalnėje, visuomet tvarkingai tetos ir dėdės prižiūrėtas, su senomis obelimis, kriaušėmis, slyvomis ir kitais vaismedžiais bei vaiskrūmiais... Ten, galima sakyti, aš ir užaugau :) Turėjusi savas pareigas ir savus malonumus...

Trys pirmosios atvykimo dienos būdavo išimtis – tuomet man galiodavo svečio statusas, ir galėjau veikti tai, ką tik noriu. Tačiau nuo ketvirtosios dienos įsigaliodavo mano, kaip lygiateisio šeimos nario teisės, kas reiškia, kad aš turiu ne tik teises, bet ir pareigas :) Jos daugiausiai persikeldavo į sodą, tačiau teta visomet būdavo lanksti, ir labai nemėgiamus darbus galėdavau iškeisti į tiek pat naudingus, bet labiau mėgiamus :) Dažniausiai buvo deramasi dėl ravėjimo, kurio labai nemėgau, todėl visaip kaip stengavausi išsisukti, pasisiūlydama palaistyti ką nors arba, pvz., nuskinti braškes :)
Na o atlikus darbus galėdavau mėgautis kuo tik norėdavau. Mano malonumams būdavo dviratis, kojokai, kuriais vieną vasarą užsimaniau išmokti vaikščioti, ir tai keletą metų buvo vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų, na ir tradiciniai poilsiniai dalykėliai: knygų skaitymas atsigulus paežerėj prieš saulutę, įvairūs rankdarbiai. Knygas iš tiesų graužiau tomis vasaromis kaip turi būti. Šalia mokyklos per vasarą reikalingų perskaityti knygų dažnai pridurdavau ir knygas iš tetos namų bibliotekos. Kai beliko tik viena – keturių tomų V.Hugo „Vardieniai“, dėl savo apimties ilgai mane atgrasiusi, finale perskaičiau ir ją. Du kartus :)

Už gero kilometro nuo sodo buvo mano pusseserės močiutės sodyba, todėl jei tuo pačiu metu Rokiškyje atostogaudavo ir mano penkiais metais vyresnė pusseserė, grojusi pianinu, tad dažnai nueidavau ir pas ją.

Na o atėjus vakarui pradėdavome ruoštis namo. Prisiskinavome kitos dienos pietums reikalingų produktų iš daržo, ežero vandeniu nusiprausdavome kojas tokiame turbūt ir dabar pas tetą esančiame aliumininiame dubenyje, ir važiuodavom dėdės raudonais „Žiguliais“ namo... Nes vakarienė taip pat privalėjo nevėluoti :) Po vakarienės vėl buvo mano laikas – dažniausiai bėgdavau į kiemą žaisti su vietiniais vaikais ir, aišku, labai nenoriai grįždavau namo apie 22-23 val., kai pro langą pasigirsdavo tetos šaukimas: „Agnule, jau gal eik namo...“ Juk tais laikais kieme būdavom iki pat vėlumos, kartais net gerai nebegalėdami tamsoj įžiūrėti vienas kito veidų :)

Dabar, kai visa tai rašau, net negaliu išskirti kažkokių pavienių detalių, kurios yra labiausiai įsimintinos iš to laiko, kurį praleidau su savo teta ir dėde Rokiškyje. Nes visas tas laikas, tie kasmetiniai vasarų pasikartojimai yra tarsi vienas didelis paveikslas, kuriame kiekvieną potėpį galiu tarsi išskirti ir aprašyti. Pradedant rytu, baigiant vakaru... Gal išskirtinesni buvo važiavimai tai uogaut į kokį mišką, tai grybaut, tai važiavimai į Latviją įdomesnių kokių prekių paieškot aplinkiniuose miesteliuose, į kuriuos važiuodavom paprastai su kažkokiu vienu tikslu, bet pakeliui ir kitokių reikalų susigalvodavom :) O iš viso to tiesiog gimė abipusis ryšys. Toks, kokį tepatiri būdamas šalia savų žmonių. Toks, kuriame neskaičiuojami padaryti ar nepadaryti darbai, kuriame „pagauni“ save tarsi didelio medžio atžalą – kur bebūtum, prisimeni ir saugai viską, kas su tavo šaknim susiję...

Nedaug ką parašiau tiesiogiai apie savo tetą. Bet iš tiesų aprašyti tai yra nepaprastai sunku. Galiu aprašyti jos ūgį, išvazdą, nupiešti kaip nors jos charakterį, kas iš tiesų ne tiek jau daug pasako apie patį žmogų, bet ar gali aprašyti sielą?.. Ar gali aprašyti širdį? Ar gali aprašyti rūpestį ir meilę, kurie keliauja toliau su tavimi per visą tavo gyvenimą, viena ar kita smulkmena vis primindami, kad tai – iš tų vasaraų Rokiškyje pas tetą...

Šiandien teta gyvena Rokiškyje viena. Dėdė prieš kelis metus mirė. Bet, kaip teta sako, „O ką darysi – pãskui gi į žemę gyvas nelįsi...“ Labiausiai jos gyvenime laukiamas yra pavasaris ir mūsų sugrįžimas į Lietuvą. Sakė, jau pasisėjo pomidorų ir ridikėlių ant palangės, kuriuos vėliau perveš į sodą... Nes sodas jai dabar – visas gyvenimas. Jei ne jis, kaip ji sako, ji neturėtų ką veikti... Ir nors ją mano vaikystėje vis kaimynai vadindavo mano „močiute“, aš jai vis sakau, kad kokia ji močiutė, jai vis dar be lazdelės vaikšto... :) Ne močiutė ji. Ji – mano teta :)

Portretas Nr. Tėtė

Šiandien mano tėtei sueina 80. Kai pažiūri į skaičių, atrodo įspūdingai, bet neabejoju, kad kas jį pažįsta, tiek jam neduotų :) Taip, jis dar vis bėgioja gatvėmis, nes mano, kad jei tik turi progą - bėk, o ne eik, jei tik turi progą stovėti - nesėdėk, jei turi progą sėdėti – negulėk :)

Taip, tai jis – nepataisomas optimistas, kurio niekada nemačiau liūdinčio dėl kasdienių smulkmenų, tas, už kurį optimistiškesnio žmogaus savo gyvenime turbūt niekada nebuvau sutikusi.

O kai galvoju apie vaikystę, dažnai prisimenu, kaip šaltais žiemos rytais būdavau jo rengiama į darželį dar mieganti, paskui – nešama įkišus savo nosį jam į akiduobę, kad nesušalčiau, o grįžtant iš darželio visuomet skabydavom pakeliui kabančius varveklius ir „kepdavome“ juos keptuvėje...

Dar visuomet prisimenu jo išradingumą ir originalumą... Kai kurias Naujųjų metų karnavalams jo darytas kaukes saugojau net ir pabaigus mokyklą, kol jos visai sudulėjo... Nes tai buvo net ne kaukės, o ištisi gaidžio, bezdžionės, varnos kostiumai, kuriuos vien jau daryti būdavo nepaprastai įdomu. Tiesa, pats pirmas tėtės padarytas man daiktas, kurį prisimenu, buvo darželio vaidinimui sukonstruota vieneto karūna... Atrodo, padaryta tik iš vatmano skiautės, kiek „padekoruota“ spalvotais flomasteriais, bet jaučiausi su ja kaip karalienė... O vienetas juk ir turėjo būti visų skaičių karalius tame spektaklyje...

Paprastas tarybinis kartonas, porolono skiautė ar kokios nereikalingos medžiagos atraiža jo rankose virsdavo nepakartojamu stebuklu. Matomai nuo tada pradėjau suprasti, kad praktiškai iš nieko gyvenime galima padaryti viską. Tam reikia tik vieno dalyko – noro.
Tokiu pat stebuklingu būdu vieną dieną ir paprastos tarybinės rogutės virto dengta dviviete karieta (ja važiuodavom į darželį), kurios pavydėjo visi kiemo ir darželio vaikai...

Keletą metų iš eilės per Naujuosius važiuodavom į Žirmūnuose buvusį restoraną „Šaltinėlis“, kur tėtei būdavo patikėtas interjero dekoravimas. Blizgančiomis žvaigždėmis sėkmingai virsdavo spalvota folija, putoplastas ir kitos tarybinės kanceliarinės smulkmenos :)

Kiek vėliau yra įstrigęs nuolatinis varlių ir driežų gelbėjimas Vilniaus bei Utenos traukinių stotyse. Žinot, būna kartais tokios nesuprantamos paskirties betoninės duobės, uždengtos metaliniais dangčiais. Tačiau tie dangčiai – nesandarūs, todėl pro tarpus į tą duobę vis pataiko įšokti koks neapdairus roplys :) Tai va, kiek tik važiuodavom vaikystėj traukiniu, tiek eidavom gelbėti tų mažųjų keturkojų... O kiek laimės būdavo, kai juos iškeldavom į paviršių!! :)

Dar kiek iš vėliau įstrigęs yra vienas kopūstų raugimas kartu su tėte, kai mudu su broliu, iš nebeturėjimo kaip išsidirbinėti, su guminiais botais lipom tų kopūstų į bačką mindyti, vis žiūrėdami, ar tėtė nemato :)

Dar įsimintinas Baltijos kelias, kai vos ne visą Lietuvą tąkart išvažinėjom tuo pačiu. Tėtė, brolis ir aš.

Neatsimenu nei vieno tosto, kurį tėtė yra kada pasakęs, bet pamenu, kad tėtės tostai, pasakomi viena ar kita proga, visada būdavo nepaprastai įspūdingi. Jų metu tėtė dažnai nuklysdavo į Lietuvos ar pasaulio istorijos vingius, kažkokiu stebuklingu būdu sugebėdavęs juos susieti su tais, kam jis būdavo skirtas...

Tiesa, dar mano tėtė neatsiejamas nuo popieriaus lapo, pieštuko ir trintuko. Šiuos tris, labai įvairaus dydžio, manau jis nešiojasi ir dabar visuomet be išimties :)

Jis mėgsta dovanoti knygas. Dar labiau mėgsta rašomąja mašinėle įrašyti dedikaciją, kurią visuomet pasirašo labai cahrakteringai sujungtomis visomis keturiomis raidėmis „tėtė“ :) Dar labiau mėgsta knygas pirkti. Gali likti nevalgęs, bet likti be vertingos knygos – ne.
Jo raštas man nuo vaikystės taip patikdavo, kad dievindavau jo ranka užrašytus sąsiuvinius :)

Tai va. Toks tas mano tėtė... Visada įdomus, visada nepakartojams, visada kiek keistas, visada skubantis, visada „strakaliojantis“ (ką paveldėjo ir mano brolis), visuomet neturintis laiko – ar jam būtų 50 ar 80 :) Turintis planų, pasak jo paties, dar kaip minimum 25 metams... Todėl dabar svarbiausia, kad būtų tiesiog sveikatos! :)

Yra daug dalykų, kuriuos galima būtų užrašyti apie mano tėtę, bet tam reikėtų knygos, o ne tokio internetinio dienoraščio :)

Su gimtadieniu, tėte!!! :)

Portretas Nr L.V.-M. ir skrybėlaitės

Turėjau progą nunerti dvi skrybėlaites savo buvusios klasiokės dukroms. Nėriau, o galvoje sukosi įvairūs prisiminimai :) Nepamenu, kaip su ja susėdom į vieną suolą – nuo pat pirmos klasės ar po metų kitų. Tik pamenu, kad paprastai rinkdavomės antrą suolą nuo priekio, kuriame vis trūkdavo vietos – tai alkūnės pindavosi, tai sąsiuviniams vietos trūko. Būdavo, kad pasipykdavom, o paskui ir vėl taikydavomės. Dar dabar kažkur tarp vaikystės daiktų, dėžėje, į vieną mažą maišelį laikau sudėtus vieno mūsų susipykimo ir susitaikymo susirašinėjimus – ant mažų popieriaus skiautelių paliktas žinutes. Ant vieno jų yra nupieštos dvi susikibusios rankos su užrašu apačioje: „Tai draugaujam?“ :)

Šiandien daug mokyklinių dalykų jau pasimiršę. Nors dažnai prisimenu, kaip svečiuodavausi pas ją namuose, kur buvo nepaprastai aukštos lubos ir įspūdinga erdvi stiklu dengta senamiesčio laiptinė mediniais laiptais, ant kurių lyjant kapsėdavo vandens lašai... Kažkodėl ta laiptinė man paliko labai didžiulį įspūdį. :)

Taip pat prisimenu jos sodą, į kurį pakviesdavo kartu važiuoti jos tėvai, ir kaštoną, kurį klasiokė pasodino šalia sodo namo. Pamenu, kaip siuvomės kartą kuprines iš atraižų, o paskui išdidžiai jas nešiojome.
Nors paskutinėse klasėse visgi mūsų keliai išsiskyrė, tačiau šiandien jie vėl karts nuo karto susipina :) Kad ir per... srybėlaites :)

Portretas Nr. Š.U. ir ne tik...

Bežiūrėdama muzikinio spektaklio „@Hoffman_Spragtukas“ įrašą internete, netikėtai išvydau vieną šokantį personažą, kuris susišaukė su vienu mano gyvenime kartą trumpam užklydusiu žmogeliuku... Atsirado jis netikėtai viename naujametiniame vakare prieš gerą dešimtmetį, tada, kai aš visai nemokėjau šokti ar, kaip minimum, galvojau, kad ko jau ko, bet to tikrai nemoku ir nesugebu :)

Šokti, kiek besvajojo mano mama, vaikystėje taip ir neišmokau, nors mama ir labai norėjo – vis bandė leisti mane į įvairių šokių būrelių atrankas. Tačiau buvau, kaip visada, savim nepasitikinti, pakumpusi mergaičiukė, tik trečioje klasėje per klaidą praėjusi atranką į „klasikinio baleto“ kažkokią tai klasę (vis dar sunku patikėti, kad mane ten priėmė!!!). :D

Pamenu, kaip mama tada siuvo raudoną „saulės kliošo“ sijoną, kuriuo nepaprastai didžiavausi, gražia trapecija krintantį nuo juosmens, 31 cm ilgio (kažkodėl prisimenu ir tai). Nors jis buvo paprastas kaip trys kapeikos, jis man buvo gražesnis nei kitų šokėjų šilkiniai ar atlasiniai sijonai. Pamenu, kad jau tada atkreipiau dėmesį į tai, kad raudona spalva turi tiek daug atspalvių – maniškis buvo ryškus kaip gerai prinokusi braškė, kitų panešėjo daugiau į šaltą avietės raudonumą, kitų – į gilų vyšnios bordo, dar kitų – į kiek paplaukusį, tarsi nublukusį pomidoro rausvumą... Žodžiu, rūpėjo, kaip suprantat, man ir tada daugiau ne pats šokis, o visame tame buvusios detalės – spalvos ir formos. Deja, visa tai truko keletą mėnesių, per kuriuos, kaip žinia, iš manęs tikrai nepadarė balerinos :) – aš ir toliau likau pakumpusi, šokti nemokanti mergaičiukė, nusinešusi visa tai į savo paauglystę ir vėlesnius metus. Iki tol, kol nesutikau pradžioje paminėto personažo, netikėtai įsukusio vieną dieną mane į šokio sūkurį!

Kas galėjo tada pagalvoti, jog kada kas nors prakalbins mane ir šokio kalba?.. :) Kad aš ne tik ka šoksiu, bet nemindysiu kažkam tai ant kojų, galų gale.. :)
Adrenalino ir įspūdžių tada buvo tiek, kad daugiau nelabai ką iš to vakaro ir teatsimenu – tik tiek, kad laaabai daug šokau. Kiek? Nežinau – gal 3.. 4.. 5.. valandas be absoliučiai jokio sustojimo – tiesiog tai atrodė daug. Dar kurį laiką bendradarbiai vėliau šypsojosi, vis primindami tą vakarą :)

Toks štai šokio fone iškilęs žmogaus portretas – mažai kalbėjęs, mažai ką apie save išdavęs, tiesiog ilgai šokęs bei įrodęs, kad nėra tų, kurie nemoka šokti. Yra tik tie, kuriems nenusišypso laimė sutikti gerą šokio partnerį...

Portretas Nr. B.A.

Šventės tokios jau yra, kad iškelia į paviršių galybę prisiminimų. Apie tai, kaip švęsta vienur ar kitur, vienais metais ar kitais. Ir nors žmogus, kurį vakar prisiminiau, niekaip nesusijęs su Naujaisiais metais, kažkodėl būtent jo portretas iškilo prieš akis... Ir tą potretą galėčiau drąsiai pavadinti savo pirmąja gyvenimo meile... :)

Dabar visa tai kelia nostalgišką šypseną, nors tada viskas buvo taip tyra, vaikiškai paaugliška, naivu ir... nedrąsu.
Kartu lankėm folklorinį ansamblį... Vos pusmetį, bet ir jo užteko, kad pajustume bundančia paauglišką abipusę simpatiją.
Prieš akis dar šiandien mirga jo baltai-mėlynai-juodai languoti marškiniai, šviesūs garbanoti plaukai, žvilgsnis pro lengvus akinukus ir lankstūs pirštai ant nedidukės žaliai juodos armonikos klavišų...

Jis nuolat į porą pasirinkdavo mane, kai tekdavo mokytis vieną ar kitą šokį, o aš, tuomet į repeticijas ateidavusi su mokykline uniforma, stengdavausi užsisegti kuo gražesnius rankogalius bei apykaklę, ant fortepiono lyg tyčia palikdavau savo raudonajį penalą, ant kurio buvo užrašytas mano adresas bei telefono numeris, ir tylomis laukiau, kad kas nors įvyktų... Tas „kas nors“ buvo toks abstraktus, kad, kai vieną dieną sulaukiau jo skambučio telefonu, siaubingai sutrikau ir atmečiau jo kvietimą kartu nueiti į tada Čiurlionkėj kas penktadienį rengtus šokius, prisimeluodama savo išsisukinėjimais dar prieš tai, kai paklausiau, o kada gi tie šokiai ten vyksta... :)

Kai padėjau telefono ragelį, buvo siaubingai apmaudu. O dar apmaudžiau buvo tai, kad nuo kitos repeticijos jis nebesirinko manęs sau į porą šokiams... Mokslo metai netrukus baigėsi, palikdami tik sapnus apie jį. O ruduo nebeatnešė nei vieno susitikimo. Dingo ir tas folklorinis ansambliukas. Tik praėjus keliems metams dar kartą pamačiau jį pro troleibuso langą, kai tarsi kokiame filme susitiko mūsų laiko nepakeisti žvilgsniai... Ir viskas... Teliko atminty jo vardas ir pavardė, kurie net su google'o pagalba nelabai ką daugiau išduoda...

Gal taip ir turi būti su tom pirmom meilėm – kad ateitų, praeitų ir pasibaigtų...

Portretas Nr. J.V.

Lapkričio 7-oji. Kažkada dovanojusi pažintį su žmogumi, kurio portretas šiandien vėl iškyla prieš akis...

Jei reikėtų po šiuo portretu prikalti lentelę su pavadinimu, joje būtų parašyta: „Stichija: Meilė“. Ta, kuri nušluoja viską, kuri atveria akis, kuri išmoko atrasti dar vieną matavimą, kuri išaugina sparnus ir išmoko visam likusiam gyvenimui, kaip reikia skristi. Ta, kuri susikauna su protu, žinodama, kad net ir pralaimėjimo atveju ji išeis nugalėtoja... Net ir suduždama į galybę mažų po visą kūną besiridenančių skausmo rutuliukų, visada liks tarsi ryto rasa – atgaivinanti, kerinti, užburianti, stebuklinga, išprovokuojanti atvirumui...

Tačiau šiandien visa tai - jau, tarkim, beveik dešimtmečio praeitis... Su savais atradimais, praradimais, virtusiais neįkainuojamomis gyvenimo pamokomis, su pabaiga, kuri neišvengiamai turėjo ateiti. Istorija, kuri tarsi pienės pūkas retkarčiais sukutena nosį ir vėl nuskrenda, paskęsta kitų prisiminimų verpetuose – šalia lietaus ir ašarų ant tilto, šalia paslaptingo rudojo ežero, šalia neaprėpiamų pavasario pievų ir šios dainos - „If this ain't love“...

Spiller - Groovejet (If This Ain't Love)

Holding you closer
It's time that I told you
Everything's going to be fine
Know that you're leaving
And try to believe it
Take me one step at a time

If this ain't love
Why does it feel so good?
If this ain't love
Why does it feel so good?

Think of tomorrow
We beg, steal or borrow
To make all we can in the sun
While we are moving
The music is soothing
Troubles we all have begun

If this ain't love
Why does it feel so good?
If this ain't love
Why does it feel so good?

Will you remember me boy?
Remember me
Boy will ya?

Just for this lifetime
You can be my past time
Here are the rules of our play
In it together
Till I know you better
Darling, Darling
What do you say?

If this ain't love
Why does it feel so good?
If this ain't love
Why does it feel so good?
If this ain't love
Why does it feel so good?

Foto - J.V.

Portretas Nr. A.K.

Vieni žmonės palieka pasakiškas pėdas mūsų gyvenime, kiti gi – tokias, kurių nesinori prisiminti, kurias norisi ištrinti, tačiau jos, tarsi būtų iškaltos akmenyje, vėl jūrai atslūgus pasimato ir duoda apie save žinoti iki kito potvynio...

Žmogaus, kurio protretas šiandien iškilo atmintyje, taip ir nesugebėjau iki galo perprasti per visą savo gyvenimą. Pažinotas nuo pat vaikystės, prisileistas iki sielos artumų, tas žmogus taip ir liko vienas didelis klaustukas, kuriame kirba bandymas suvokti, kas tą žmogų padarė tokiu, koks jis yra mano akyse – sarkastiškas, visuomet norintis įgelti, visuomet pataikantis į Achilo kulną, išprovokuojantis nuoširdų atvirumą, o paskui nukreipiantis jį prieš tave...

Tokius žmones paprastai esu linkusi mesti iš savo gyvenimo ir juos pamiršti. Tai pavyksta praktiškai visuomet. Tačiau tik iki tos ribos, kai jie staiga ima ir atsiranda sapne, taip primindami, jog jie niekur nedingo, kad jie gyvena savo gyvenimą toliau, gal net netyčia skaito ir šias eilutes (ką gali žinoti) bei tyliai šypsosi, vėl galąsdami savo geluonį, kuriame pritvinkę savų gyvenimo nuoskaudų, savo gyvenimo silpnumų, savų nesusipratimų...

Ir tu niekada nežinai, kada toks žmogus vėl netikėtai išdygs tau prieš akis ir suduos dar vieną smūgį... Nesvarbu, kad taip nutiks tik sapne, tai ir vėl tave palies, vėl iškels praeities nuoskaudas, vėl patikrins tavo sugebėjimą atleisti bei užmiršti....

Portretas Nr. A.M.

Neseniai praėjusi birželio trylikta man iki šiol siejasi su viena netikėčiausių gyvenimo istorijų...
Todėl šiandien mano mintyse – portretas žmogaus, kurį gyvenime mačiau vos keletą dienų. Žmogus, apie kurį žinau nei daug, nei mažai, su kuriuo ir norėčiau dar kartą susitikti, o tuo pačiu ir ne. Žmogus, kuris kelia tiek smalsumą, tiek norą jo nepatenkinti. Žmogus, kurį kaip jau ir galima būtų užmiršti, prabėgus 7 metams nuo pažinties, tačiau jis – būtent tas, kurio užmiršti neleidžia kalendoriaus lapelis, taip glaudžiai susiejęs jį su manimi. Ir nieko daugiau. Nei vienos notraukos, nei vieno laiško, jokio telefono numerio, jokio elektroninio pašto adreso, vien vardas ir pavardė, kuriuos kasmet darosi vis sunkiau prisiminti...
Toks štai praeities portretas, į kurį mintyse žiūrėdama iš 3 metrų aukščio, girdžiu Vilnelės čiurlenimą, matau vakarėjančią saulę, užuodžiu žirgų ir žolės kvapą, liečiu medžio kamieną, o šeštas jausmas sako, kad tuoj kažkas nutiks...

Portretas Nr. Ž

Turbūt vienas ankstyviausių mano gyvenimo portretų. Gan stambi pagal savo vaikišką amžių mergaitė, šviesiais, į kasas supintais plaukais ir... visada su spalvinimo knygelių šūsniu. Tas magiškas žodžių junginys: "Dėdė iš Vokietijos atsiuntė"... Daug kas jai darželyje pavydėjo. Manau, kad jų tarpe buvau ir aš. Nors... Manau, man draugai pavydėdavo ne ką mažiau nei mano tuometinei draugei :) Juk buvau ko ne vienintelė, pelniusi vokiečio dukterėčios palankumą, ir man buvo leista kartu spalvinti tas knygeles. Kruopščiai, gražiai, "neišlendant iš kraštų". Oooo... Kiek tai teikė tada džiuagsmo. :)
Apskritai be spalvinimo knygelių neįsivaizduoju savo vaikystės - visas naujai pasirodžiusias griebdavau iš knygyno, iškaulijusi iš tėtės kapeikų. O jei gaudavau visą rublį - oj džiaugsmo būdavo... tarybinės, pamenu, kainuodavo nuo 10 iki 35 kp. Tad į už kampo buvusį knygyną bėgdavau tą pačią minutę.

Tačiau darželio draugai - turbūt vienas mistiškiausių dalykų - tų draugų težinai vos vardus - jokių pavardžių, jokių gyvenamųjų vietų, jokių telefono numerių ar dar kokių siūlo galų. Vienintelis kodinis pavadinimas, sąsaja, per kurią dar kažką labai norint būtų galima atsekti - tai darželio Nr. 48. Dabar, kiek žinau, pavadintas Krivūlės lopšelio-darželio vardu.

Gera buvo darželyje. Būtų nepaprastai įdomu sužinoti, ką dabar veikia tie, iš grupės nuotraukos žvelgiantys žmogeliukai...

Portretas Nr. L.D.

Žmogus, kurio pirmiausiai prisimenu juoką. Ataidintį iš toli. Kupiną džiaugsmo ir seniai išgyvento liūdesio. Juoką, kuris savyje talpina vaikišką neteisybę, bičių dūzgimą ir degančias akis. Juoką, kuris primena apie kitokią nei mano, vaikystę, labai vasariškas spalvas ir kvapus.
Bičių pieva ir bitininko dumplės visuomet liks kaip simbolis, kuris primins tą juoką, primins išgertus arbatos puodelius ir geltoną spalvą, kuri tuo metu jam buvo mėgstamiausia...

Dar prieš keletą dienų galvojau, kad nutrūko ryšys su šiuo mielu žmogučiu. Nebeturėjau nei telefono numerio, nei elektroninio pašto adreso, nei namų adreso - visa tai pasimetė taip netikėtai, kaip ir kažkada prasidėjo ir ta pažintis. Tačiau mūsų mintys - tikrai galingas ginklas. Daug galvojau, kaip norėčiau vėl susitikti ar bent kokį žodelį išgirsti. Ir šiandien vėl galiu džiūgauti, gavusi laišką iš kito žemės pusrutulio bei vėl žinoti, kad ten kažkas nepakartojamai šypsosi...

Portetas Nr. A.J.

Tai - veidas žmogaus, kurį paprastai matau besišypsantį. Veidas, kurio nemačiau liūdno. Turbūt reikėtų daugiau nei pusės metų, kad jį tokį būčiau galėjusi išvysti. Jei kas paklaustų, kas tai per žmogus, aš atsakyčiau: „Jis šoka. Ir gali tai daryti ilgai, be sustojimo. Jis moka nustebinti. Mėgsta blynus su ledais ir braškių uogiene.”
O tyliai sau prisiminčiau dar daugiau – netikėtą pirmąjį susidūrimą akis į akį, ilgus nuvažiuotus kilometrus, šviežias braškes, rudens lapų nubarstytus Druskininkų takus, mažas, o kartu ir nepaprastai dideles akimirkas ieškant lemtingų gyvenimo sprendimų...

Smilkstantys portretai

Būdama kitame pasaulio pusrutulyje, dažnai pagaunu save galvojančią apie savo gyvenime sutiktus žmones: pažįstamus, draugus, gimines ar vos keletą kartų matytus gyvenimo pakeleivius...
Mintys apie visus tuos žmones nuolat smilksta palengva mano mintyse tartum įbesti į stovelį smilkalai, kurie savo kvapu džiugina, primena įvairius gyvenimo momentus, kutena nosį, kviečia į vieną ar kitą kelionę prisiminimų bėgiais, kužda įvairias mielas smulkmenas arba tiesiog nepamirštamai juokiasi :)
Tai bus portretinės užuominos, mažos mįslės, žongliravimas kvapais, vaizdais bei garsų likučiais, kurie tarsi nepaliečiami laiko riboženkliai sėdi giliai įsitaisę atminties kertėse, nenorėdami per daug išlįsti į šviesą bei būti iki galo atpažinti...