Apie kantrybę, vilkus ir dar šį bei tą...

Pamenu, kad vaikystėje turėjau kalnus kantrybės. Mažiausiais kryželiukais nepavargdavau siuvinėti margaspalvių paveikslų, narplioti susivėlusių gordijaus mazgais siūlų, valandų valandas sėdėti prie kokio kito rankdarbio, reikalavusio susikaupimo, atsidėjimo ir kruopštumo. Be va, pakeliui visa tai kažkur gerokai pabarsčiau. Pati nepastebėjau, kada ir kur. Tiesiog, prabėgus vienam, kitam dešimtmečiui, staiga supratau, kad kažkokios tamsiosios, skuboto gyvenimo ir tingulio prisodrintos skylės pasiglemžė šias mano savybes, ir manyje pradėjo kauptis kažkokia nepasitenkinimo gniūžtė, tai vieną, tai kitą kartą atbaidžiusi nuo didesnio ar daugiau kantrybės bei laiko reikalavusio darbo.

Ir štai vieną dieną, kai daug visko prisikaupė, kai ramiai nebegalėjau žiūrėti į tokius tinklaraščius, kaip IRRI ar Rankų darbo gyvenimas, pusseserė dovanų man atsiuntė knygą „Bėgančios su vilkais“. Nutaikiusi progą, čiupau ją skaityti. O pradėjusi skaityti supratau, kur dingo tie visi mano išbarstyti daikčiukai... Ir ne tik tai. Apskritai laiku ir vietoj buvo ta knyga, nors jos visos ir neįveikiau. Gal ir nereikėjo visos – užteko ir pusės, kad susigaudyčiau savo kūno-sielos-dvasios labirinte ir vėl įgaučiau drąsos imtis kažko, dėl ko niežtėjo rankos.

Žodžiu, viso to pasekoje pastarosiomis dienomis „užsikaifavau“ palinkusi prie raižomo trafareto. Prieš tai, kaip visada, norėjusi išsisukti kaip nors lakoniškai ir paprastai, nusipiešiau keletą paprastų gėlyčių, tačiau kai pagavau save toje, jau minėtoje „juodojoje skylėje“, greitai persigalvojau – kiek gi galima? Reikia iššūkio. Reikia kažko didesnio. Kažko smulkesnio, kažko... va tokio... Taip gimė štai toks 80 puslapių nuotraukų albumas (30x26 cm). Kaip visada, prisikabinti prie ko turiu, rezultatas dar nėra toks, kokio idealiai norėjau pasiekti, bet... Ar tame gyvenimo laimė? :)

Apie baltus užtrauktukus...

Gavau per praėjusį gimtadienį dovanų knygą – B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“. Kadangi bangomis pas mane ne tik fotografija, rankdarbiai, bet ir knygų skaitymas, tai teko laukti tos bangos, kuri įgalintų pasiimti šią knygą į rankas. Sulaukiau. Ir pakankamai skaniai (su kai kuriomis išimtimis) perkrimtau. Turiu prisipažinti, kad pirmieji puslapiai, tarsi žadėję popigį, kiek vulgarokais elementais „praturtintą“ romaną, ne itin patraukė. Į priekį vedė tik įdomi draugės, dovanojusios šią knygą, intriga – ji, skaitydama ją, dažnai paglavodavo apie mane. Ir vėliau supratau, kodėl...

Įtariu, kad kiekvienas, perskaitęs šią knygą, turės skirtingą požiūrį į ją... Man, kaip jau minėjau, kliuvo vulgariais pasirodę intarpai, kuriuos norėdavosi kuo greičiau perversti. Kitaip tariant, jie mane grąžindavo prie minties, kuri paskutinį kartą  buvo užklupusi skaitant L.S.Černiauskaitės „Kambarys jazmino krūme“. Tąkart galvojau: Na negi nebeįmanoma šiais laikais parašyti knygos, kurioje nebūtų tokių dalykų?..

Apart šio, mano skoniui neįtinkančio motyvo, turiu pasakyti, kad knyga patiko. Labiausiai – ten, kur sutapo mano ir autorės požiūriai į tuos „baltus užtrauktukus“ – tas amerikietiškas šypsenas ir jas supančią sistemą. Skaičiau, linksėjau galva ir negalėjau pridurti nieko... Ir vis galvojau: jei bent vienas iš dešimties tūkstančio emigravusių parašytų po panašią knygą, tai gal ir emigravusių būtų ne vienu tūkstančiu mažiau... Tik štai paskutinis knygos skyrius pasirodė visai bereikalingas, tarsi viską sugadinantis – tarsi bandymas pasiteisinti, tarsi koks subraukytas juodraštis, kuriame nėra nei tvarkos, nei istorijos, nei apskritai – prasmės. Kita vertus, ar daug dar kas šiame gyvenime turi prasmę?..

Na, o tęsiant apie tuos baltus užtrauktukus, labai tikiuosi, kad jau greitai, ne už kalnų tie metai, kai galėsim ir mes sprukti iš užtrauktukų šalies, kurioje žolė anaiptol ne žalesnė, o dargi nupurkšta įvairiausio plauko pesticidais/herbicidais/kt. nuodais (neduokdie kokia piktžolė išaugs tarp iki koktumo puoselėjamos žolytės), dėl ko mamos bijo savo vaikus išleisti į kiemą, kad šie, savo smalsumo apimti nesugalvotų tos žolės pačiupinėti, o paskui dar ir susikišti savo pirštų sau į burną, taip godžiai absorbuojančią neragautą „gamtos“ „mineralų“ mišinį...
Sprukti iš šalies, kur atitraukti užtrauktukai byloja apie didžiulę toleranciją, bet vos jie užsitraukia, supranti visa tai esant gera priedanga nesuvokiamo masto korupcijai, manipuliacijai, apgaulei ir masiniam genocidui. Kalbu, žinoma, ne apie paprastus, manipuliavimo mechanizme įstrigusius gyventojus, bet apie tuos, kurie visa tai valdo...

Aišku, yra ir čia to, ką parsivešiu kaip savo gyvenimišką patirtį ir, žiūrėk, gal ateis laikas, kai atsisėdusi ir pati kurpsiu kažką panašaus į baltų užtrauktų istoriją, tik gražiai įpakuotą į keturias sienas. Internetu, tarsi gyvybiškai svarbia virkštele, sujungtas su Lietuva. Kaip ir visos, įtariu, emigrantų rašytos knygos, ji bus su patriotiškumo (kurio sąvoką supranti tik išvykęs iš tėvynės) prieskoniais, su dalele cinizmo ir... vilties...

O pabaigai keletas citatų iš „baltų užtrauktukų“, kurias net pasibraukiau skaitydama...

„Amerika – ne verkšlenantiems. Skraidančios duonos šalis nemėgsta pažeme ropojančių. Čia visi privalo šypsotis, lyg nuolatos patirtų skrydžio malonumą. Tai kas, kad kojos po šūdą braido. Šypsena – tavo skydas ir tavo galimybė iš to šūdo išbristi.“

„Laima neturi mašinos, reikia savanorių, kas ją galėtų vežioti. Amerikietis jaučia pareigą pasisiūlyti. Siūlosi, vežioja. Bet viena kolegė staiga neiškentusi ima ir paklausia:
– O kodėl tu neturi mašinos? Ar tavo valdžia, na valstybė, tau neleidžia jos turėti?

Praėjo beveik dvidešimt metų, ar mano valstybė ir toliau „neleidžia“ man turėti mašinos, valgyti sveiką, ekologišką maistą, gyventi padoriame rajone? Juk Lietuvoje garaže stovi visai nebloga Tojota, o Kalvarijų turguje maistas, ko gero, dar natūralesnis nei Ričardo siūlomose parduotuvėse ir jau tikrai pigesnis... Rinkis, Laimute, rinkis...“

„Dar blogiau jautėsi Marius. Aš gal šiek tiek apsipratau, o jis net ir apsiprast negalėjo. jis gyveno visą laiką Lietuva, – tokia, kokią ją paliko, vietomis, kuriose buvo. Tokių žmonių, kuriems Amerika būtų suteikusi visas galimybes išsilavinti, prakusti, kurie čia suklestėjo, – nepažįstu. Gal kam čia ir buvo labai gerai, bet turbūt tokiems suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų. Mane tik juokas ima, kai kas giriasi... Tai, kad čia žmgus laisvas, niekas jo nepersekioja, yra labai gerai. O valdžia... Kad ir kur, ir kokia ji būtų, į ją visuomet sulenda sukčiai. Kad ir dabartinio Čikagos burmistro aferos... Man visai neįdomu, kas išrenkamas į valdžią, manęs tai neliečia, man jie visi yra JIE. Tas pats ir Lietuvoje.“

Antras dublis

Je dar neužmiršote prieš porą savaičių pristatytos prisiminimų knygos „Senamiesčio vaikai“, tai telieka pasakyti, kad čia – antras dublis :) Ta pati knyga, tik kitokiu viršeliu, kuri kaip dovana keliaus dar dviems žmonėms ;)


Panašu, kad šie metai tapo savotiškais knygų rišimo metais... :) Tikėkimės, kad kitais metais irgi nestigs medžiagos, kurią norėsis sudėti į štai tokį, „apčiuopiamą“, formatą ;)

Senamiesčio vaikai

Taip jau sutapo, kad šiemet abu mano tėvai švenčia savo jubiliejus. Tiesa, tėtė savąjį atšventė jau kovo mėnesį, o štai mama pas mus gruodinė :) Todėl jau nuo pernykštės žiemos su broliu pradėjome galvoti, ką galėtume tėvams ta proga padovanoti. Aš tuo metu jau buvau savo dienoraštyje parašiusi apie slėpynes, kur mano brolis, berašydamas komentarą bei pasileidęs į savo vaikystės slėpynes, sugalvojo surašyti daugiau savo prisiminimų į kokį nors blog'ą. Šią idėją bepuoselėdami bei besikeisdami vaikystės prisiminimais galiausiai sugalvojome, kad būtų šaunu visa tai sudėti į krūvą... Į knygą. Kuri būtų puiki dovana tėvams jų jubiliejų proga :) Į knygą apie tuos senamiesčio vaikus, kurių istorija prasideda lygiai prieš 30 metų – likus dviem savaitėm iki Kalėdų...

Deja, iki tėtės jubiliejaus to padaryti nespėjome, tačiau artėjant mamos gimtadieniui griebėm jautį už ragų ir po poros savaičių įtempto rašymo / redagavimo / maketavimo / spausdinimo / klijavimo keleto egzempliorių tiražu „išleidom“ štai tokią knygelę – „Senamiesčio vaikai. XX amžius, 1980-1992-tieji“.





Kai kurie iš jūsų, žinau, kad jau matėte šias nuotraukas pas mane „Facebook'e“, tačiau labai knietėjo jas įkelti ir čia, ko padaryti anksčiau negalėjau dėl vienos labai paprastos priežasties: mano mama irgi skaito šį dienoraštį :)) Todėl iki jos gimtadienio, kurį ji atšventė praėjusį savaitgalį, reikėjo žūt būt išlaikyti paslaptį :)

Na, o mama, panašu, kad liko labai patenkinta šia dovana. :) Štai toks buvo jos komentaras:
„Kai pradėjau skaityti knygą, tai ir baigiau visą, nes negalėjau sustoti. Kartu ir verkiau, ir juokiausi – taip viskas atgijo, atsigamino, lyg viskas būtų vakar buvę. O kiek jau to kiemo bobulių numirė, kiti išsikraustė... Taip viską išgyvenau, kad paskui labai ilgai neužmigau.

Juolab, kad buvo labai įdomu, kaip viskas atrodė vaikų akimis, juk suaugę kiek kitaip viską suvokia, mato, kad ir tos parduotuvės, kurių aš ir neatsimenu visų, gal aš jose ir nebuvau. O, be to, eini namo, skubi, galvoji, ką čia valgyti padaryti, kaip pigiau ir skaniau pagaminti iš to mažo tuometinio asortimento, tai ne visokios smulkmenos galvoje, kurias matėte jūs. Žodžiu, viskas super. Labai susijaudinau prisiminus Liubą, (kaimynė, kuriai skirta tam tikra dalis mūsų knygoje) tokia gera senutė buvo, kaip tikra mama. Kiek daug iš jos visko išmokau.

Su laiku tie prisiminimai bus dar brangesni ir sentimentalesni, nes senamiestis ir jo žmonės labai keičiasi, o čia buvo visas jūsų gyvenimas. O kaip gražiai tu tą knygą įrišai, nu gabūs jūs abu mano vaikai, labai jumis didžiuojuosi. Tai tiek trumpai, visko nesurašysi...“

Per Kalėdas ši knygelė pasieks ir tėtį. Net neabejoju, kad ir jam ji patiks... :)
Na o jei esate labai smalsūs, šią mūsų su broliu vaikystės išpažintį galite rasti čia bei kartu su mumis pasinerti į tą tarybinę vaikystę...

Knygos. Gimimo slėpinys

Na va, perskaičiau ir antrąją knygą...

Aleksandras Žarskus. „Gimimo slėpinys“

Pastaruosius metus vis po truputį domėjausi panašiomis temomis, todėl ši knyga man buvo tarsi konspektas viso to, apie ką buvau mąsčiusi, ką buvau nugirdusi ar perskaičiusi, sudėtas į vieną knygą ir dar papildytas nepaprastai įdomia informacija, kuri padeda suverti visus atskirus gabaliukus ant vieno siūlo. Visa tai atveria tarsi naują savęs, pirmiausiai – kaip dukros, paskui – moters, galiausiai – kaip žmonijos gyvybinio siūlo tęsėjos, suvokimą...

Galėčiau pasakyti, kad tai – knyga, kurią rekomenduočiau perskaityti kiekvienai merginai, moteriai. Net ir tuo atveju, jei jos pasaulėžiūra ne tokia, kokia autoriaus. Tu gali nepriimti visko, apie ką rašoma, tu gali turėti kitokią savo nuomonę, bet pamąstyti apie visa tai bent vieną kartą gyvenime, manau, tiesiog gyvybiškai būtina...

Įdomu, kad tam, jog suprastume, kodėl šiuolaikinę visuomenę valdo daiktai bei tokie dirgikliai kaip nikotinas, alkoholis, kitos narkotinės medžiagos, turime atsigręžti į tą pirmąją valandą, kai tie žmonės gimė. Į jų motinas, kurioms galbūt net nebuvo sudarytos sąlygos pabūti su savo vaiku pirmąsias jų šiame pasaulyje valandas; į Sistemos įdiegtus gimdymo, žindymo, maitinimo tuo metu primestus standartus... Visa tai gali atrodyti smulkmenos, nuo kurių vargiai ar kas galėtų priklausyti... Bet ar tai – tikrai smulkmenos..?

Kas vyksta į pasaulį atėjusio vaiko smegenyse, kai nukerpama dar pulsuojanti virkštelė, ką praranda motina, kurios kūdikis nepažindomas per pirmąją valandą, kas sugalvojo vaikų maitinimą pagal grafiką, kodėl vieni vaikai gimę šypsosi ir būna budrūs, o kiti apatiškai miega ir atsimerkia tik po keleto savaičių, kieno patogumui vystomi kūdikiai, kas sukelia pogimdyvinę depresiją, kodėl tiek daug vaikų šiais laikais su kreivais dantimis – šie ir daugelis kitų ne mažiau įdomių klausimų nagrinėjama autoriaus knygoje, patraukliai papildant juos tyrinėjimų išvadomis, gamtos pavyzdžiais, įvairių moterų liudijimais...

Naivu, aišku, būtų tikėtis, kad kiekvienas, perskaitęs šią knygą, įtikės visu tuo, kas joje rašoma. Kita vertus tikiu, kad tokios knygos tikrai sumažintų skaičių tokių moterų, kurios, pasiėmusios savo pirmagimio gimdymo istoriją skaito ir verkia, matydamos gydytojų įrašus apie tai, ką joms gimdymo metu darė joms pačioms kartais net nežinant...

P.S. Labai į temą šios dienos straipsnis delfyje apie kūdikių žindymą...

Knygos. Aš iki gimimo

Gavau vakar siuntinį nuo draugės iš Lietuvos, kuriame buvo dovanų dvi knygos: Aleksandro Žarskaus „Aš iki gimimo“ ir „Gimties slėpinys“. Pirmąją jau perskaičiau, todėl skubu pasidalinti įspūdžiais...

Aleksandras Žarskus. „Aš iki gimimo“

Knygos anotacijoje rašoma: „Knyga skirta sąmoningumo žadinimui ir auginimui mylinčio žmogaus, kuris, suvokęs savo amžinumą ir vieningumą su visa gyvybe, atrastų savyje tą meilę, kurios dėka laikosi visas pasaulis.“

Ir nors knygoje koncentruojamasi į gyvybės pra(si)dėjimo klausimus, joje apstu bendrųjų gyvenimo principų, įdomių įžvalgų tiek žiūrint per krikščionybės, tiek per mokslo, tiek per psichologinę prizmę, ko pasekoje knygą skaityti buvo nepaprastai įdomu, netgi turint omenyje, kad tokioje samplaikoje tenka tekstą savotiškai „filtruoti“, atsirinkti, kas tau pačiam priimtina, pamąstyti ties tuo, kas tau atrodo esant kitaip, suklusti ties tais dalykais, apie kuriuos galbūt niekuomet nebuvai susimąstęs... O gal kada ir susimąstei, bet, neradęs konkrečios atsakymo į rūpimą klausimą formuluotės, taip ir palikai viską savaiminiams procesams sudėlioti į savas vietas laikui atėjus...

Viena iš tokių formuluočių, kurias suvoki pats, bet nesugebi netaikliais savo žodžiais perduoti kitiems, man pasirodė apie streso ir ramybės mūsų gyvenime kaitą, apie kančios ir gėrio konfliktą bei jo prasmę... Apie tas dvi kiekvieno reiškinio puses...
„Kiekvienas reiškinys turi savo antrąją pusę. Kita „pavojingo“ ir pilno kančių pasaulio pusė yra ta, kad jis labai tinkama vieta sielai mokytis dvasinių savybių. Lengva mylėti, kai esi mylimas, tačiau tokia meilė labai silpna. Mes nuolat girdime skundus – manęs nemyli. Tikroji meilė, atlaidumas, pasiaukojimas, kantrybė ir kitos dvasinės savybės įgyjamos ir užgrūdinamos sunkiose sąlygose, kuomet esi skriaudžiamas, niekinamas ir panašiai, ko žemėje tikrai netrūksta...“

Apskritai paradoksų knygoje nemažai, nors finale iš tiesų galima būtų įžvelgti bendrą viso ko principą, apie kurį ir eina kalba: materialinio bei dvasinio pasaulio priešpriešą, kurioje telpa ir tai, kad vienoje plotmėje „toks tokį traukia“, o kitoje – „priešybės traukia viena kitą“; tai, kad pasekmės ir priežastys sąveikauja tiek viename, tiek kitame lygyje, tik veikia skirtingu greičiu; tai, kad kalbant apie organizmų simbiozę bei parazitozę, viskas priklauso tik nuo požiūrio bei pažinimo; o apsigimimai ir neįgalumas yra tik mūsų, reginčių kūną, bet užmirštančių pažvelgti į sielą, problema bei noras visur kur sukurti šiltnamio sąlygas, neįsigilinus iš tiesų, ar jos tikrai neša naudą, o gal visgi yra tik žalingos mūsų dvasiniam tobulėjimui..?

Autorius, į daugelį dalykų žiūrėdamas per savotišką krikščionybės prizmę, man pasirodė nevengiantis sulaužyti kai kuriuos gan giliai nusistovėjusius stereotipus, kurie, seniai tapę tarsi norma, gali pasirodyti iš tiesų ne tokie jau ir teisingi... Mano akis užkliuvo už trijų iš jų: už nuodėmės, atgailos ir krikšto. Pirmoji užkliuvo, nes turbūt pirmą kartą taip aiškiai radau išdėstytą teigiamą nuodėmės pusę, atgailą pagaliau radau įvardintą ne kaip gailestį, o kaip mąstymo pakeitimą, ką ir reiškia tiesioginis graikiškas žodžio „metanoeho“ vertimas, daug kur minimas Rašte, ir pagaliau nudžiugau radusi ne religinę žodžio „krikštas“ reikšmę. Tai – pradžios padarymas, nužymėjimas... Prisipažinsiu, kad jau senokai ieškojau šio žodžio formuluotės...

Dar vienas labai džiugus ir patrauklus dalykas man pasirodė tas, kad tai – ne iš kokios nors kalbos versta užsienio knyga, bet lietuvio darbas. Dar daugiau – nors knygoje liečiamos temos yra labai glaudžiai susijusios su moters pasauliu, jos fiziologija, kai kur iš tiesų stebina įžvalgos, užrašytos vyro, ir tada nejučiom pagalvoji, kad dar ir ne kiekviena moteris žino apie tokius dalykus, kurie turėtų būti, regis, savaime suprantami, atrandami, perduodami iš kartos į kartą, bet jau užmiršti, išniekinti „modernios“ kultūros, kurioje gyvename...

Atskira tema, be abejo, būtų daug asmeniškesni dalykai, kurie palietė beskaitant šią knygą, ypač kai žinau brolio bei savo pačios atsiradimo istoriją „nuo... iki...“, kas glaudžiai susisiejo su knygoje nagrinėjama minčių, informacijos formavimo/perdavimo teorija, tačiau tam tie dalykai ir yra asmeniški, kad liktų tik savose mintyse, neperžengdami to sleksčio, kur mintys gali būti išsakomos garsiai...

Na ir pabaigai – keletas tiesiog patikusių, dalinai seniau žinomų, bet iš naujo atrastų minčių iš knygos:

• Vystomasi ir augama tik ten, kur yra kliūtys ir sunkumai.
• Mes paveldime ne ligas, o požiūrį į gyvenimą.
• Leningrado blokados metu ar kitose labai sunkiose sąlygose pirmiausiai žuvo tie, kurių tikslas buvo išlikti, o išliko tie, kurie turėjo kilnesnius tikslus ir rūpinosi kitais.
• Kuo dalykas šventesnis ar baltesnis, tuo labiau jį galima subjauroti ar apjuodinti.
• Ateitis keičiama praeitį padarant savo mokytoju, o nuodėmę – išminties šaltiniu.
• „Žmogui reikia to, ką turi blogiausio savyje, kad pasireikštų, kas jame yra geriausia“ - P. Coelo

Tai tiek. Eisiu skaityti antrosios šio autoriaus knygos ir, tikiuosi, vėl pasidalinsiu įspūdžiais :)

Žavingoji

Na va, su šiokiomis tokiomis pertraukomis perskaičiau dar vieną knygą, gautą dovanų per Kalėdas. Tai – „Žavingoji“.
Prisipažinsiu, kad, nepasiant to, jog atsiliepimų apie ją buvau girdėjusi iš ne vienos savo pažįstamos, kiek atsargiai pradžioje žiūrėjau į šią knygą. Ir iš tiesų, pirmi 30 puslapių pasirodė gan skysti, perpinti tuštokais filosofavimais, įvilktais į eilinio romanėlio formatą. Tačiau prisivertusi skaityti toliau, turiu prisipažinti, visgi radau dalykų, kurie pasirodė įdomūs, kurie privertė ir pravirkti, ir susimąstyti. Tad visgi galiu pasakyti, kad dėl tų 10 procentų knygos, kurie man pasirodė joje vertingi, buvo verta perskaityti šią knygą. Be to, manau, kiekviena moteris joje rastų vis kitką - tai, kas jos pačios širdžiai artimiausia, skaudžiausia, ilgesingiausia.

Man asmeniškai pasirodė joje įdomios trys temos:
Kiekvienos moters, kaip dukros, santykis su mama.
Moters grožio ir grožio plačiąja prasme, linija.
Moters-Ievos sukūrimas ir vyro-Adomo pamatiniai santykiai su ja.

Šios temos knygoje, sakyčiau, ganėtinai persipynusios. Gal dar labiau jas perpina tai, kad nemažai paskutiniu metu apie šias tris temas mąsčiau. Kurį laiką klausinėjusi savo mamos apie jos vaikystę, apie senelius, kitus giminaičius, vis galvojau - įdomu, kokie buvo jų tarpusavio santykiai – mūsų giminės moterų – mamų ir dukterų. Kokie santykiai su savo keturiomis dukterimis buvo mano močiutės? Neretai užklysdama mintimis į vaikystės ir paauglystės prisiminimus, matau, kad mano pačios gyvenime pėdsakus paliko ne tik mama, tėvai, bet ir mano draugų tėvai, mano giminaičiai, mokytojai ir netgi jų vaikai. Iš viso to gyvenimas suneria po grandelę mus - vienos tų gandelių susipina stipresniais, kitos – silpnesniais ryšiais. Prisimindama ką nors, kas vis dar gelia, iš tiesų dažniau turėčiau prisiminti šią autorės mintį: „Galbūt bus pravartu prisiminti, kad tie, kurie tave įskaudino, patys buvo giliai įskaudinti...“

Radau knygoje ir vieną istoriją, savo esme panašią į kažkada man nutikusią...
„Jos [mamos] motina (...) buvo švaruolė ir neįtikėtinai kontroliuojanti. Mano mamai neleisdavo atsivesti draugių žaisti į namus, nes jos galėjo viską sujaukti. Svetainė buvo skirta ne gyvenimui, bet pasigrožėti. Visi daiktai namuose priklausė jos mamai ir jų negalima buvo liesti, neduok Dieve, judinti. Galite įsivaizduoti, tuose namuose nebuvo dūkstama. Nestatomos tvirtovės, nežaidžiami žaidimai ir nesipešama. Juose viešpatavo tvarka ir švara. Tai žudė sielą. Vieną dieną, kai mano senelė priiminėjo svečius, mano mama buvo antrame namo aukšte, tualete. Kaip dera mergaitei, ji nusiplovė rankas kriauklėje, pirma ją užkimšusi. Atsitiko kažkas negera. Ji negalėjo užsukti čiaupo ir ištraukti kamštelio. Abu užstrigo. Namuose, kur karaliauja griežtos taisyklės, nevalia pertraukti tėvų, kai šie kalba su suaugusiais. Mano mama nežinojo, ką daryti. Kažkas sugedo, ir tekėjo vanduo. Už tai buvo atsakinga mano mama. Pakvipo nemalonumais. Vandens vis daugėjo. Ji padarė tai, ką darome mes visos, kai žinome, kad mums nepavyko ir tuoj apie tai sužinos kiti: ji pasislėpė. Išbėgo iš tualeto, nulėkė į miegamąjį, palindo po lova ir ten tūnojo – paslapčia, bailiai, persigandusi. Galų gale vanduo kriauklėje persipildė, išsiliejo ant žemės, sunkėsi per lubas ir lašėjo ant motinos svečių. Ojoj! Jos slėpimasis lygiai taip, kaip ir mūsų, tik pablogino visos reikalus...“

Na o mano istorija tokia...
Buvau septynerių, berods. Tada, kai baigėsi per Kalėdas dovanoti vaikiški kvepalai. Tuo tarpu vonioje, ant lentynėlės, stovėjo mamos pasidižiavimas, jos mėgstamiausi Fidji kvepalai, kuriuos jai atvežė dovanų tais laikais iš paties užsienio. Vieną dieną, kai mama buvo nuėjusi pietų pogulio, tyliai įsėlinusi į vonią galvojau įsilašinsianti į savo vaikišką buteliuką keletą stebuklingų lašų, kuriuos atskiedusi vandeniu turėsiu pati savo kvepalų. Tačiau ne viskas taip gerai baigiasi, kaip kartais suplanuojame... Mamos kvepalų buteliukas išslydo iš rankų, sudužo, kvepalai išsipylė vonioje, o aš, siaubo apimta, griebiau dušą ir puoliau kuo skubiau plauti kvepalus, taip bandydama panaikinti įkalčius. Tačiau ar gali taip lengvai panaikinti kvapą, staigiai persmelkusį viską aplink..? Nebežinodama, ką daryti, nusliūkinau siaubo apimta į kambarį ir... užsiknaubusi ant stalo, tarsi strutis, sukišęs galvą į smėlį, užmigau su viltimi, kad užmigusi pabėgsiu nuo realybės, pasislėpsiu...

Apie tą mūsų pasislėpimą patiko ir kita knygos autorės mintis: „Kaip ir Ieva, paragavusi uždrausto vaisiaus, mes slepiamės. Slepiamės po makiažo sluoksniu. Už savo humoro. Slepiamės po nebyliu pykčiu ir baudžiančiu neprieinamumu...“

Daug smagesnė tuo tarpu tema – apie grožį. Čia gi patiko šios autorės mintys:
„Lengva būti princese vilkint aukso drabužiais, bet kur kas pergalingiau būti ja visada, kai niekas to nežino“.
„Vienas iš gražiausių moters širdies stebuklų yra tai, kad moterys skelbia apie Dievo širdį tai, ko neskelbia vyrai.“
„Kiekvienai moteriai būdingas patrauklus grožis. Kiekvienai. Bet daugelio moterų grožis ilgam palaidotas, sužeistas arba įkalintas. Iškilti iki pilnatvės reikia laiko. Jį reikia ugdyt, atkurti, išlaisvinti. Kaip ugdome grožį? Kaip tampame gražesnės? Rūpestingai jį prižiūrėdamos, kaip įgudęs sodininkas prižiūri savo darbo vaisius.“
„Retai kuri moteris nutaria šiame pavojingame pasaulyje išsaugoti gyvą širdį ir neimti gyvenimo jėga“.
Pamenu, turėjau užsivedusi knygelę su įvairių žmonių įdomiomis mintimis. Manau, kad pastarąsias, jei dabar vis dar tęsčiau tą knygelę, įrašyčiau taipogi... :)

Tuo tarpu kalbant apie Moterį-Ievą, niekada anksčiau nesigilinau, kodėl Ieva buvo sukurta paskutinė iš visos gyvosios gamtos – kaip tas paskutinis potėpis paveiksle, po kurio nieko daugiau nebetrūksta. Lygiai kaip niekada nesusimąsčiau apie tai, kodėl nutapytas gulintis ant pievos apsinuoginęs vyras atrodo pasyvus, o apsinuoginusi besiilsinti moteris – tokia didinga ir spinduliuojanti harmonija...
Nelabai gilinausi ir į tai, kodėl Adomas, buvęs šalia Ievos, neatkalbėjo jos nuo uždrausto vaisiaus paragavimo, niekada nesusimąsčiau apie pražūtingą jo pasyvumą. Todėl tokia knygos ištrauka atrodo kaip į dešimtuką: „Šį spektaklį galite stebėti kiekvieną dieną. Kaip reikia, kad vyrai kovotų, jie dingsta. Jie išnyksta, vaikšto tylūs ir pasyvūs.“... „O moterys? Mes linkusios čiupti, siekti, kontroliuoti. Mes dažnai, kaip ir Ieva, pakimbame ant mūsų priešo jauko ir pasiduodame jo kerams...“

Be abejo, buvo ir dar ketas minčių, kurias pasižymėjau knygos paraštėse, bet jos nusėdo kažkur giliau, nei galima trumpai apie tai keletu žodžių :)

Knygos iš antrų rankų

Kažkaip pasinešiau ant reklamos... :)
Jei ieškote knygų, kurių seniai nebėra parduotuvių lentynose, galite užsukti į kątik atsidariusį tokių knygų internetinį knygyną – www.inknygynas.lt

Jei ne pirkti ten užsuksite, tai bent paspoksoti ir prisiminti, kokios knygos savu laiku buvo jūsų ir jūsų tėvų lentynose :)

Sielų slenksčiai

Kai tokios dienos, kaip ši, prabėga, pagalvoji, kad į tokias galima sutalpinti tarsi visą gyvenimą. Ir net ne vieno žmogaus...

Kai ryte išvyniojusi kalėdines dovanas radau L. S. Černiauskaitės knygą „Benedikto slenksčiai“, supratau, kad esu tarsi vaikas, kuris nori ją perskaityti čia ir dabar... Tarsi tai būtų vos kelių puslapių rašinėlis, lengvai įsiliejantis į keliolikos minučių tėkmę... Kadangi šventiniai planai važiuoti pietų pas anytą buvo susiję tik su popiete, turėjau visą rytą, kad galėčiau pasinerti į knygą, kuri nuo pirmųjų eilučių įsiurbė mane į minčių sūkurį, į tą prisiminimų ir gyvenimiškų sąsajų verpetą, iš kurio kelio atgal nebėra. Ir pasileidi tada tais vos apčiuopiamais tavo-ne-tavo gyvenimo vingiais, kurie ištraukia, rodos, giliausius tavo sielos virpesius, jau tarsi seniai užmirštus, bet, pasirodo, kažkur giliai vis dar gyvus skaudžiausius tavo atodūsius... Kaip gi kitaip, jei pagrindinis knygos personažas – smuiku grojantis berniukas/paauglys, iki skausmo pažįstamomis smulkmenomis sugrąžinantis į savotiškai panašius gyvenimo slenksčius, norom nenorom primenantis apie gimtasias vietas, pažįstamus žmones, situacijas, ne kartą pats stovintis, kaip šiandien aš - Kalėdų šviesoje, sugrąžinančioje namo...

Verčiau paskutinius knygos lapus ir nenorėjau, kad istorija baigtųsi. Norėjosi, kad knyga būtų bent jau dvigubai storesnė, o tas taip pažįstamas muzikos palytėto žmogaus gyvenimas vingiuotų toliau, ištraukdamas į dienos šviesą ne tik vaikystėje senelio drožtus mums, anūkams, lankus su strėlėmis, ne tik tą būseną, kuri žodžiais nenusakoma, tik muzikos garsais sutramdoma, bet ir dar statesnius, aukštesnius sielos slenksčius, per kuriuos ne perlipama – nuo kurių krentama, pajuntant svaiginančią nesvarumo būseną, kurie tarsi bedugnės įtraukia ten, kur susiduri su Kūrėju...

- - -
Inerviu su Laura Sintija:

Lie-tu-va

Pasižiūrėjusi M. Jovaišos išleistą fotoalbumą apie Lietuvą, prisiminiau ir savo pačios 2003 metų skrydį oro balionu. Ir nors tada nei fotiko padoraus neturėjau, nei laiko nebuvo tiek ore praleista, man šitie vaizdeliai vis tiek mieli ir savotiškai brangūs.

Visa komanda: operatorius Nerijus, pilotas Vaidotas,
režisierius Juozas ir aš :)

Toks vaizdelis mus pasitiko pakilus aukščiau...

Žemės piešinys...

Rūdninkų girios pušys.


Įžymioji sodyba, kurios šeimininko arklys, pasibaidęs privertė
verstis žmogelį kulversčiais žemyn nuo šieno vežimo...

Sveiki nusileidę ant žemės, paklupdyti
prieš pirmojo skrydžio krikšto ceremoniją.