Juodai baltas penktadienis Čikagoje

Kažkaip pasinešiau pastaruoju metu į fotografiją... Žiūriu, kad tai tampa savotiška meditavimo priemonė. Išeinu, pamedžioju, atsigaunu, galiu gyvent toliau...

Ta proga ištempiau penktadienį Darių į Čikagą. Mat prireikė kadrų FB fotografuojančiųjų grupelės užduočiai... Šalia to ir šiaip nutarėm atsipalaiduoti bei paslampinėti po miestą. O kad jau ant bangos šiuo metu pas mane juodai balta fotografija bei juostų ryškinimo džiaugsmas, tai ir rezultatai, kaip pamatysite, juodai balti... :)

Tiesa, beryškindama juostas ir beskanuodama kadrus eilinį kartą nugrimzdau į vaikystės prisiminimus, kurie šį kartą mane nuvedė į Žydų gatvę Vilniaus senamiestyje...

Čia mus kartu su broliu vesdavosi tėtė, užsukdavęs pas savo draugą, žymų fotografą Mečislovą Sakalauską. Neatsitiktinai tad ir mūsų bute tuomet kabėjo Mečislovo darytos didžiulės nuotraukos, su įamžintomis tėtės restauruotomis pilimis bei jų ansambliais... Taigi – Mečislovo laboratorijoje kvapą mums gniauždavo ne tiek ryškalų bei fiksažo kvapas, kiek visos „amunicijos“ dydis ir gausa: įvairios vonios vonelės su ten nardančiomis nuotraukomis, stulbinančio dydžio foto didintuvai, glencavimo mašinos ir aibė kitų dalykų dalykėlių... Gerumėlis...

Na bet, gana čia prisiminimų... Rodausi penktadienio medžioklės bei vakarykščio ryškinimo laimikį...

Traukinyje...

Žioplinėjame šalia Sears'o dangoraižio...

Draugiškioji raitoji policija

Čia Amerika... :)

Po metro bėgiais

Dėl šios šiemet pastatytos skulptūros svaigau, labai norėdama ją pamatyti... 

Bet realybėje nepaliko labai jau didelio įspūdžio...

vandens atsargos eina į pabaigą...

Vakarėja, laikas traukti namo...

Uf, bėgome skubėjome ir šiaip ne taip spėjome į traukinį...

Turbūt dar niekuomet nebuvau taip patenkinta juostelės ryškinimo rezultatu, kaip šį kartą. Ir nors tai buvo eksperimentinis ryškinimas, kitaip tariant – pirmasis tokios rūšies blynas, įtariu, kad nuo šiol taip ir tik taip ryškinsiu juosteles...

Pamenu, kai vaikystėje su broliu ryškindavom juosteles, plius minus viską darydavom iš akies... Todėl, aišku, ir rezultatai paprastai būdavo švelniai tariant nenuspėjami... :) Kartais geresni, kartais – ne itin vykę... :) Bet nebe vaikystėje gi esam galų gale.... :) Tai va, prisiklausiusi visokių protingų žmonių patarimų ryškinau taip, kad išgaučiau kuo švelnesnius pustonius ir įmanomai mažą grūdą. Nežinau, kaip jums, bet mane pačią rezultatas sužavėjo...

Portretas Nr. Mama, aš ir mes

Tokiam įrašui parašyti turėjau iš tiesų ne vieną progą... Tačiau tik dabar susigulė mintys, kad galėčiau jas išlieti čia.

Mūsų šeima nėra ir niekada nebuvo iš tų, kurios svaidosi žodžiu „myliu“. Nežinau, ar pajėgčiau suskaičiuoti, kiek kartų šiuos žodžius girdėjau iš savo mamos ar tėtės. Ir ne todėl, kad tų žodžių buvo be galo daug. Atvirkščiai – kaip sakiau, jais mūsų giminėje nesisvaidoma, todėl sunkiau būtų prisiminti, kada jie buvo ištarti balsu. Tačiau tai nereiškia, kad ir to jausmo, kurį bando sutalpinti tas žodis, tarp mūsų nėra. Juk yra begalė kitų žodžių bei dalykų, kurie kitaip parodo šį, vieną subtiliausių jausmų. Paklausite, kas tai? Tai – viso labo smulkmenos (kitų akimis žiūrint), tačiau jos visuomet bus vienos vertingiausių dalykų: išeinant į mokyklą kas rytą ištartas „sėkmės“, vardas, sutalpintas į mažybines formas Agnute, Agnuškėle, Agnieškute, kurių niekas neištardavo taip, kaip vienintelė mama, iš paprastos raudonos medvilnės pasiūtas „saulės kliošo“ sijonas šokių pamokoms, mašina mezgtas pas kaimynę užsakytas asmeniškai man (oho, kokia tai buvo retenybė) raudonas sijono ir megztinio komplektukas su nuostabiu auksiniais siūlais išsiuvinėtu drugeliu... Galiausiai – tas kasdienis rūpestis, kai grįždami iš mokyklos rasdavome prikeptų varškėčių, puodą sriubos ir vis kitokių salotų, kai būdavo viskuo pasirūpinta. Aišku, kaip ir dauguma vaikų, mes tuomet ne visada viską įvertindavome, todėl nenuostabu, kad atmintyje yra likę visko: ir to, kas skaudino, ir to, kas liūdino, tačiau dabar, kai suaugęs suvoki tėvų elgesio tavo atžvilgiu motyvus, supranti viena: visa tai ir buvo ta garsiai neištarta meilė. Galbūt ne tokia, kokią tu ją suvokei, galbūt ne visai tokia, kokios tau tuomet labiausiai norėjosi, tačiau ji buvo tikra ir skirta ne kam kitam, o būtent tau.

Nuo vaikystės daug vandens nutekėjo, o su tuo nutekėjusiu vandeniu ir daug kas pasikeitė. Tačiau kai kas liko nepakitę. Mama ir aš – mes vis dar esame mama ir dukra. Kelionė viena kitos link, kuri prasidėjo tuo, kad kažkada mama labai norėjo dukters, šiandien tebesitęsia. Prasidėjusi nuo labai saulėtos mano gimimo dienos, ėjusi per pastoviai susikūprinusiai mažylei sakomas pastabas dėl laikysenos, vingiavusi per kasdienybę ir šventes... Buvo laikas, kai tarpusavio santykių kelias vingiavo per įvairius lūkesčius, nukreiptus viena kitos atžvilgiu, besitikint skirtingų dalykų: jos – kad aš būčiau tokia, kaip ji, mano – kad ji nesitikėtų iš manęs, jog aš būčiau tokia, kaip ji. Tada tenorėjau vieno: kad man leistų būti savimi. Tačiau šiandien, kai žiūriu į prieš beveik dešimtmetį darytą mudviejų nuotrauką, tegaliu pasakyti tik tai, kad obuolys nuo obels toli nenurieda... :)

Aišku, charakteriu mes esame labai skirtingos, tačiau vis tiek neišvengiamai sugėriau nemažą dozę to, kas į mane buvo „dedama“, o genai (nors didžiąją dalį jų paveldėjau iš tėtės) padarė savo. Todėl šiandien ir mane erzina netvarka, todėl šiandien aš dažnai pagaunu save mimikuojant ar replikuojant į ką nors taip, kaip ir mano mama, o kokį tylų vakarą savo tembre išgirstu jos balso atspalvių. Serviruojant šventinį stalą ieškau panašios staltiesės į tą, kurią mama tiesdavo per šventes mūsų namuose, o darydama želė kas kartą prisimenu jos preciziškai spalvoto skysčio pripildytas stiklo taures, tvarkingai išrikiuotas ant plačios senamiesčio palangės. Kas kartą gamindama maistą prisimenu mamos virtas sriubas bei naudoju tokius pat prieskonius, idant tas skonis būtų kuo panašesnis į taip pažįstamą ir savą... :)

Kai metai bėgte bėga, imi suprasti, kad tavo savastis susideda iš viso to, ką tau, kaip dukrai, davė mama. Iš tų visų prieskonių, spalvų, kasdienybės ritmų, iš tų paprastų mažybinių formų ar šiurkščių samanos spalvos vilnonių siūlų, kuriais pirmąją kilpelę nunerti išmokė ne kas kitas, o mama.

Su tavo diena, Mama. Nesisvaidysiu žodžiais, nes tu ir taip žinai, kad myliu... ;)

Adomui

Balandžo mėnesį mano krikštasūniui Adomui sueis 7-neri. Ta proga eilinį kartą sukau galvą, ką jam padovanojus. Ir štai prisiminiau vieną savo vaikystės įvykį, kuris pakišo mintį padaryti jam ką nors su jo vardu. O buvo taip: kai buvau kokių ketverių, mano broliui teko laimė nešioti tokius baltus „marškinėlius“ (niekaip man nelimpa šitas žodis vietoj įprastos maikutės), ant kurių priekio puikavosi užrašas „agnė“, apvestas dailiu kontūru. Žalio supratimo neturiu (o ir mama neprisimena), iš kur šis rūbas atsirado mūsų namuose. Gal kažkas padovanojo. Bet kokiu atveju, žiūrėdama į tą žaliomis mažosiomis raidėmis užrašytą mano vardą, kas kartą varvinau seilę, vis laukdama, kol brolis ją išaugs, ir ji, kaip dauguma tokių universalių rūbų, atiteks man... Deja, kai brolis tą maikutę išaugo, ji jau buvo gerokai susitrynusi, ir man beliko pasitenkinti prisiminimu apie tokį, berods paprastą, o kartu ir tokį geidžiamą rūbelį :)))

Taigi – prisiminusi šią istoriją, sugalvojau ir Adomui padovanoti kažką tokio, vildamasi, kad tai jam sukels džiaugsmą... :)

Senamiesčio vaikai

Taip jau sutapo, kad šiemet abu mano tėvai švenčia savo jubiliejus. Tiesa, tėtė savąjį atšventė jau kovo mėnesį, o štai mama pas mus gruodinė :) Todėl jau nuo pernykštės žiemos su broliu pradėjome galvoti, ką galėtume tėvams ta proga padovanoti. Aš tuo metu jau buvau savo dienoraštyje parašiusi apie slėpynes, kur mano brolis, berašydamas komentarą bei pasileidęs į savo vaikystės slėpynes, sugalvojo surašyti daugiau savo prisiminimų į kokį nors blog'ą. Šią idėją bepuoselėdami bei besikeisdami vaikystės prisiminimais galiausiai sugalvojome, kad būtų šaunu visa tai sudėti į krūvą... Į knygą. Kuri būtų puiki dovana tėvams jų jubiliejų proga :) Į knygą apie tuos senamiesčio vaikus, kurių istorija prasideda lygiai prieš 30 metų – likus dviem savaitėm iki Kalėdų...

Deja, iki tėtės jubiliejaus to padaryti nespėjome, tačiau artėjant mamos gimtadieniui griebėm jautį už ragų ir po poros savaičių įtempto rašymo / redagavimo / maketavimo / spausdinimo / klijavimo keleto egzempliorių tiražu „išleidom“ štai tokią knygelę – „Senamiesčio vaikai. XX amžius, 1980-1992-tieji“.





Kai kurie iš jūsų, žinau, kad jau matėte šias nuotraukas pas mane „Facebook'e“, tačiau labai knietėjo jas įkelti ir čia, ko padaryti anksčiau negalėjau dėl vienos labai paprastos priežasties: mano mama irgi skaito šį dienoraštį :)) Todėl iki jos gimtadienio, kurį ji atšventė praėjusį savaitgalį, reikėjo žūt būt išlaikyti paslaptį :)

Na, o mama, panašu, kad liko labai patenkinta šia dovana. :) Štai toks buvo jos komentaras:
„Kai pradėjau skaityti knygą, tai ir baigiau visą, nes negalėjau sustoti. Kartu ir verkiau, ir juokiausi – taip viskas atgijo, atsigamino, lyg viskas būtų vakar buvę. O kiek jau to kiemo bobulių numirė, kiti išsikraustė... Taip viską išgyvenau, kad paskui labai ilgai neužmigau.

Juolab, kad buvo labai įdomu, kaip viskas atrodė vaikų akimis, juk suaugę kiek kitaip viską suvokia, mato, kad ir tos parduotuvės, kurių aš ir neatsimenu visų, gal aš jose ir nebuvau. O, be to, eini namo, skubi, galvoji, ką čia valgyti padaryti, kaip pigiau ir skaniau pagaminti iš to mažo tuometinio asortimento, tai ne visokios smulkmenos galvoje, kurias matėte jūs. Žodžiu, viskas super. Labai susijaudinau prisiminus Liubą, (kaimynė, kuriai skirta tam tikra dalis mūsų knygoje) tokia gera senutė buvo, kaip tikra mama. Kiek daug iš jos visko išmokau.

Su laiku tie prisiminimai bus dar brangesni ir sentimentalesni, nes senamiestis ir jo žmonės labai keičiasi, o čia buvo visas jūsų gyvenimas. O kaip gražiai tu tą knygą įrišai, nu gabūs jūs abu mano vaikai, labai jumis didžiuojuosi. Tai tiek trumpai, visko nesurašysi...“

Per Kalėdas ši knygelė pasieks ir tėtį. Net neabejoju, kad ir jam ji patiks... :)
Na o jei esate labai smalsūs, šią mūsų su broliu vaikystės išpažintį galite rasti čia bei kartu su mumis pasinerti į tą tarybinę vaikystę...

Jei buvote vaikas... :)

Ne per seniausiai Austėja savo Blog'e rašė apie vaikus ir suaugusiuosius 1973-aisiais ir 2008-aisiais.
Šiandien iš brolio gavau panašios tematikos laišką, kurį gal jau ir esate kada gavę. :) Bet... Dar kartą – apie neįprastų dalykų įprastus laikus :)

Buvo laikai...

Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų...

Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas. Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, spintos neužsirakindavo niekada. Mes gėrėme vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu važinėti su šalmu. Siaubas. Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavome, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą. Mes išeidavome iš namų ryte ir žaisdavome visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo! Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus, išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Visko buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate?

Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojome su mėlynėmis, priprasdami nekreipti į tai dėmesio. Mes valgėme pyragėlius, ledus, gėrėme limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės, ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjome žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto... Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus – juk videomagnetofonų taip pat nebuvo!

Užtai mes turėjome draugų. Išėję iš namų mes juo rasdavome. Mes važinėjome dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavome ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavome futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavome po langais ar tiesiog užeidavome pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes sugalvodavome žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, soduose vogdavome obuolius ir valgydavome vyšnias su visais kauliukais, kurie mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą. Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro – 3 balus. Per pertraukas mes liedavome vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti armijos. Tais metais tėvai paprastai stodavo įstatymo pusėn, galite sau įsivaizduoti!?

Ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes turėjome pasirinkimo laisvę – rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę, ir mes kažkaip išmokome tuo visu naudotis. Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobiliuosius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus traškučius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui...

Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratome ir kartais nebepastebime. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate? – Kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje. Kelnaičių guma – tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites! O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos – kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė! O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas – „Aš tau dabar perku, bet tai tau – gimtadienio dovana"?! Arba ši stebuklinga močiutės frazė – „Tik stiklainius grąžinkit!" O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių šone guli... vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – „aš tik paklausiu!" Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų... Mažas langelis iš virtuvės į vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkite? Avalynės šaukštas arkliukas... Dantų milteliai – valo ir dantis, ir sidabrą... Sisiojantis berniukas ant tualeto durų... Televizorius „Rubin" – imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su inkariuku... atsimenate? Pienas trikampiuose įpakavimuose! O jūs sakote – „Septyni pasaulio stebuklai!"

Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau – jei šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė – visiems viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau juk visi gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo... Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę. Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta! Būdavo: namuose dūmai, visame bute aitrus kvapas. Lentelė tokia, su juodomis linijomis. Ką jūs sau įsivaizduojate? Sekta? Ne, tai iš-de-gi-ni-mas. Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga. „Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga..." Mergaitės, o jūs atsimenat gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių! O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos, atsimenate? Įprasta... O juk mes atsimename tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo negras, o be to nepilnametis! Daug buvo tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje. Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai...

Rytiniai garsai

Pabudau šiandien ir pagalvojau: kokie vis tik skirtingi kiekvienoje vietoje rytiniai garsai...

Pamenu, kai gyvenau Vilniaus senamiestyje, dažnai ankstyvą rytą girdėdavau, kaip kiemsargis šluoja kiemą, kasa sniegą, ankstyvas kaimynas nuobodžiai šildo savo seno Zaporožiečio variklį. Aš gi tuo tarpu bandydavau sapnuoti paskutinį savo sapną, ir kai kurie tų garsų taip erzindavo...

Gera būdavo savaitgaliais, kai pavasarį ar vasarą pažadindavo subtili paukščių daina, sklindanti por langą, ar nepakartojami aplinkui esančių bažnyčių varpai...

Londone mane pažadindavo pradėjęs kursuoti metro. Už mažiau kaip puskilometrio nusidriekusiais bėgiais, girdi, jau dunda 6 valandos ryto sąstatas...

Na o čia... Nuo ankstyvo ryto vasarą kas antrą dieną pjaunama po langais žolė, žiemą – sniegą dar neišaušus kasanti mašina su savo bildesiais ir atbulinės pavaros pypsėjimais, kas antrą dieną atvažiuojanti šiukšliavežė, bildanti irgi pakankamai įspūdingai...

Bažnyčių varpų čia neišgirsi, paukščių čiulbėjimas taip pat retas, o kiemsargio šluotos monotoniškas šnaresys atrodo tarsi lopšinė, palyginus su rytais mus pažadinančia visokio plauko mašinerija... :)

O kokie rytiniai garsai aplanko jus? :)

Laivas, mes ir laikas...

Tie, kas prisimena šią mano nuotrauką, darytą 2000-ųjų vasarą Juodkrantėje,
šiandien gali ją sugretinti su ta, kurią man šiandien atsiuntė J.V.

Taip, kaip metai greit ištipsta mūsų kasdienybėje, taip ir šie, smėlio gniaužtuose įstrigę laivo griaučiai, pamažu grimzta gylyn, gylyn, tarsi primindami, kad viskas šiame gyvenime praeina, kad „ir tai praeis“...

Pamenu, tuomet, kai šiain ne taip pavyko ištrūkti iš tuomet pasiutiško darbo tempo kelioms dienoms prie jūros, su didžiuliu pasimėgavimu sėdėdavau prie šio paslaptingai įstrigusio smėlyje laivo ir žiūrėdavau, kaip jis pasitinka dūžtančias bangas. Rytą, vakarą, saulei spiginant ar smulkiam lietui dulkiant, ypač, kai aplink nebūdavo nei vieno žmogaus, gyvenimas aplink sustodavo... Mano mintys tuomet sukosi apie už kelių dienų gimusią pjesę apie gyvenimo blaškomą merginą. Apie žmones, gyvenančius „kitaip“, apie tuos, kurie sugeba ištrūkti iš savo rėmų, apie tas kitas gyvenimo alternatyvas, kurios tada sukosi mano galvoje...

Bet... Ir tai praėjo :)

Portretas Nr. Mano brolis

Neįsivaizduočiau savo gyvenimo be savo brolio... :) Buvau iš tų mažesnių sesučių, kurias broliui visada būdavo sakoma saugot, kaip vyresniam broliui, bet vietoj to jis labai sėkmingai mane erzindavo, ko pasekoje būdavo, kad gerokai pasipešdavom :) Tačiau vis tiek buvom neišskiriami... Gal todėl labai daug prisiminimų yra iš to meto, kai gyvenom kartu ir saugojom vienas kito paslaptis...

Pamenu, turėjo brolis tokį keistą polinkį – valgyti cukrų :)) Kadangi dieną mama to daryti neleisdavo, tai brolis eidavo valgyti cukraus naktį... O aš prašydavau, kad neitų, nes man vienai būdavo baisu pasilikti... Kartą taip stipriai prašiau, taip stipriai į jo pižamą įsikibau, kad ta net suplyšo... :) Bet mama vis tiek buvo už mudu protingesnė ir žymėdavo cukraus lygį cukrinėje, taip atsekdama, kas vyksta naktimis su tais saldžiais milteliais... :)

Paskui mes atradome, kaip galima naktį pamatyti žvaigždes.. :D Ogi daužai stipriai galvą į pagalvę, kol pradeda akyse mirgėti tokios „žvaigždutės“ :)) Nuo to laiko, panašu, abu esame „trenkti“... :)

Buvo laikas, kai, užsidarę visam savaitgaliui tamsiame kambarėlyje, ryškindavome nuotraukas, o paskui džiovindavome jas prilipinę prie vonios plytelių, buvo laikas, kai kaip išprotėję be šalmų važinėjomės jo mopedu, kartu šaudydavome iš lankų pas senelį Utenoje... Daug visko iš tiesų buvo.. :))

Buvo ir taip, kad man atitekdavo viskas, kas likdavo nuo brolio: rūbai, žaislai, dviratis... O mokykloje visi mokytojai netrukdavo paklausti, ar nesu kartais tokio Daliaus sesuo... Taip, taip, ta pati... Galiausiai tai tiek įgavo pagreitį, kad net studijuoti nuėjau to paties, kaip ir brolis... Tada mokytojų rolę perėmė dėstytojai, reikšmingai nutęsdavę: „Aaaa.... tai būsi jo sesutė....“

Užkrėtė jis mane architektūra, kai pirmuose kursuose darydavo maketus, o aš, tuomet paskutinių klasių moksleivė, jam padėdavau. Patiko. Labai patiko tuos maketus man daryt. Taip kad neliko paskui kitos išeities, kaip kad eiti ten pat... Ir tai ne pabaiga... Paskui ir dirbti teko toje pačioje srityje, kaip brolis – reklamoje.
Žodžiu, brolis visaip kaip buvo (ir praktiškai tebėra) tas, kuris pramina vienokius ar kitokius kelius mano gyvenime :)

O šiaip, kai pagalvoji, esame tokie skirtingi... Su skirtingais pasauliais, su skirtingais temperamentais, su skirtingais gyvenimo prioritetais... O finale vis tiek – esame brolis ir sesuo... Vieno kumščio pirštai.
Ir sunku būtų dabar įsivaizduoti kitaip... :)

Na o šiandien rašau apie tai, nes kaip tik jo gimtadienis ;)
Su tavo švente, brolau!!! ;)

Su kuo valgomos Velykos?

Vaikystėje man Velykos būdavo iš tų švenčių, kurių laukdavau mažiausiai. Tas ankstyvas kėlimasis į bažnyčią, stovėjimas šąlančiomis kojomis bažnyčios kieme (nes viduje būdavo minia žmonių, ir ten pakliūti būdavo be šansų) ir dar nevalgius, tikrai nekeldavo jokių šventinių nuotaikų. Grįždavom sušalę, kartais dar ir apsnigti, todėl norėdavosi kuo greičiau sėst prie stalo, pavalgyt, išgert šiltos arbatos...

Pavalgydavom, sudaužydavom kiaušinius, taip ir prabėgdavo Velykos. Tik va margint kiaušinius patikdavo... Dažnai šeštadienio vakarą svogūnų lukštais nudažydavom kiaušinius plius minus vienspalviai, o sekmadienį mėgdavom juos visaip kaip raižyti – toks kiaušinių marginimas buvo populiariausias mūsų namuose...

Prieš savaitę užėjau į parduotuvę išsirinkti velykinių atvirukų (kurių taip niekam ir neišsiunčiau). Deja, neradau nei vieno, kuris man būtų patikęs. Visi tie iš nežinia kur atsiradę zuikiai, vietoj vištų staiga pradėję dėti kiaušinius, saldžiai žvelgė į mane, o aš nežvelgiau į juos... Todėl nusipirkau visai nevelykinių atvirukų – tiesiog gražių atvirukų su įdomiai nutapytomis gėlėmis... O Velykų simboliu tapę kiaušiniai taip ir liko gulėti parduotuvės lentynose, kuriose juos toliau liko perėti zuikiai...

Suprantu, kad Lietuvoje, kur į pagonybę savu laiku įsibrovė katalikybė, kiaušiniai buvo marginami nuo senovės. Tai buvo kaip pavasario, gyvybės, visatos cikliškumo simbolis, tapęs pavasario lygiadienio šventės dalimi... Kai visa tai susikergė su iš rytų atkeliavusia Pascha, šalia kiaušinių atsirado avinėlio simbolis. Bet kaip tas avinėlis virto zuikiu, tiesą pasakius, nežinau. O jei tai – du atskiri personažai, tada iš viso nesuprantu, prie ko čia tas zuikis. Galiu tik įtarti, jog prie to paties, kaip ir Kalėdų senelis prie Kalėdų, kuris buvos išgalvotas tam, kad komercija turėtų iš esmės jokios prasmės neturinčią ašį, apie kurią galėtų suktis visas vartotojiškumo mechanizmas...

Tuo tarpu avinėlio aukojimas žydų švenčiamos Paschos metu buvo kaip priminimas apie Egipto priespaudos metu Dievo įvykdytą „perėjimą“. Dar kitaip visa tai buvo vadinama „Perėjimo švente“. Kasmet būdavo išrenkamas pats geriausias ėriukas aukojimui. Vienos tokios šventės metu Poncijus Pilotas nukryžiavo Jėzų Kristų. Taip buvo paaukotas Dievo išrinktasis „ėriukas“, paaukotas jau nebe vien už žydų tautos, bet taip pat ir už visų kitų žmonių nuodėmes. Praėjus trims dienoms po Paschos, įvyksta Kristaus prisikėlimas, kaip garantas ateinančioms tikinčiųjų kartoms apie mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Iš čia ir kyla pagrindinės krikščionių tikinčiųjų šventės – Velykų – šaknys. Todėl žvelgiant į visa tai, man Velykos – vilties šventė. Todėl sveikindama su Velykomis visus, kurie skaito šį mano dienoraštį, ir noriu palinkėti dvasinės gyvybės, šviesos ir vilties!

Portretas Nr. Mano teta ir vaikystė Rokiškyje

Šiandien mano teta, vyriausioji tėtės sesuo, švenčia 85-metį... Todėl šiandien neatsitiktinai apie ją...


Tai – žmogus, kurį drąsiai galėčiau pavadinti antrąja savo mama, nors pagal amžių ji galėtų laisvai būti mano močiute, pakeitusia abi mano tikrąsias močiutes, mirusias ankstyvoje mano vaikystėje... Kadangi ji su savo vyru savų vaikų neturėjo, buvau jiems tarsi dukra, kurios atvažiavimo kiekvieną vasarą (o kartais ir per žiemos atostogas) jie laukdavo su didžiuliu nekantrumu. Pirmoji vasara pas juos prabėgo man tebūnant šešerių, kai atostogavom kartu su broliu, na o paskui atostogų pas juos į Rokiškį važiuodavau viena – tol, kol pabaigiau mokyklą, o kartu baigėsi ir ilgosios mokyklinės vasaros... Pamenu, įsodindavo tėvai į autobusą Vilniuje, o po trijų su puse valandų jau būdavau pasitikta Rokiškio autobusų stotyje. Tradicinės stotelės pakeliui buvo visuomet tos pačios: Molėtai, Utena, Svėdasai, Kamajai, Rokiškis... Ir atgal: Kamajai, Svėdasai, Utena, Molėtai, Vilnius... Tik grįždavau visuomet daug apvalesnė, kaip kad mama sakydavo, „atsiganiusi“. O ir lauktuvių visada man pridėdavo įvairiausių gėrybių, priklausomai nuo to, kuriuo metu važiuodavau namo: su manimi kartu autobuse kratydavosi tai krepšelis braškių, tai keli tuzinai savų vištų kiaušinių, tai kibirėlis serbentų, agrastų, jau nekalbant apie tai, kad į atskirą dėžutę buvo pridedama įvairiausių uogienių, džiovintų prieskonių iš savo daržo ir pan... Todėl ir Vilniuje būdavau visuomet pasitinkama – vienai su visu kuo pareiti nuo autobusų stoties būdavo be šansų :) O juk ant peties visuomet dar ir smuikas kabėdavo.

Beje, tetos, kuri visą gyvenimą dirbo mokykloje vokiečių kalbos mokytoja, disciplina privertė mane pamilti ir savo instrumentą: pradžioje taip nenoriai privalėjusi kiekvieną mielą dieną skirti bent po valandą savo atostoginių dienų tam „smuiko kankinimui“, ilgainiui pradėjau nepaprastai džiaugtis, turėdama tą rytinį laiką, skirtą tam ir niekam kitam. Žinojau, kad to laiko niekas iš manęs neatims, kad jo metu niekas manęs netrukdys...

Disciplina (gerąja prasme), iš tiesų, buvo visame kame. Visuomet žinojau, kiek laiko po pusryčių ir rytinio grojimo turiu iki pietų, visuomet galėdavau jį skirti arba ėjimui į lauką pažaisti su draugais, arba knygos paskaitymui, arba kokiam rankdarbiui, su kuriuo vienu ar kitu metu mane supažindino ne kas kitas, kaip ši mano teta. Pas ją aš pradėjau megzti, pas ją išmokau austi, ji mane išmokė apskritojo tinklelio rišimo technikos, pas ją, gavusi įvairių margaspalvių siūlų, pradėjau siuvinėti...
Pietūs tuose namuose visuomet buvo tuo pačiu metu: 12.30. Paskui – pusvalandis laisvo laiko ir... važiuodavome į sodą, buvusį vos už trijų kilometrų, tuoj už Rokiškio miesto ribos. Sodas buvo labai dėkingoje vietoje. Tai buvo kraštinis sklypas prie nedidelio dirbtinio ežerėlio – „Velniakalnio“ (taip vadinosi sodų bendrija) prūdo, kuriame kartais ir išsimaudydavome. Palei prūdą ėjo kokių 5-6 metrų žolės juosta su šiokiu tokiu nedažnai naudojamu, irgi žole apaugusiu pravažiavimu, ant kurio dėdė mėgdavo „ganyti vištas“ – ją vadinom paežere :) Pats sklypas buvo nedidelėje įkalnėje, visuomet tvarkingai tetos ir dėdės prižiūrėtas, su senomis obelimis, kriaušėmis, slyvomis ir kitais vaismedžiais bei vaiskrūmiais... Ten, galima sakyti, aš ir užaugau :) Turėjusi savas pareigas ir savus malonumus...

Trys pirmosios atvykimo dienos būdavo išimtis – tuomet man galiodavo svečio statusas, ir galėjau veikti tai, ką tik noriu. Tačiau nuo ketvirtosios dienos įsigaliodavo mano, kaip lygiateisio šeimos nario teisės, kas reiškia, kad aš turiu ne tik teises, bet ir pareigas :) Jos daugiausiai persikeldavo į sodą, tačiau teta visomet būdavo lanksti, ir labai nemėgiamus darbus galėdavau iškeisti į tiek pat naudingus, bet labiau mėgiamus :) Dažniausiai buvo deramasi dėl ravėjimo, kurio labai nemėgau, todėl visaip kaip stengavausi išsisukti, pasisiūlydama palaistyti ką nors arba, pvz., nuskinti braškes :)
Na o atlikus darbus galėdavau mėgautis kuo tik norėdavau. Mano malonumams būdavo dviratis, kojokai, kuriais vieną vasarą užsimaniau išmokti vaikščioti, ir tai keletą metų buvo vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų, na ir tradiciniai poilsiniai dalykėliai: knygų skaitymas atsigulus paežerėj prieš saulutę, įvairūs rankdarbiai. Knygas iš tiesų graužiau tomis vasaromis kaip turi būti. Šalia mokyklos per vasarą reikalingų perskaityti knygų dažnai pridurdavau ir knygas iš tetos namų bibliotekos. Kai beliko tik viena – keturių tomų V.Hugo „Vardieniai“, dėl savo apimties ilgai mane atgrasiusi, finale perskaičiau ir ją. Du kartus :)

Už gero kilometro nuo sodo buvo mano pusseserės močiutės sodyba, todėl jei tuo pačiu metu Rokiškyje atostogaudavo ir mano penkiais metais vyresnė pusseserė, grojusi pianinu, tad dažnai nueidavau ir pas ją.

Na o atėjus vakarui pradėdavome ruoštis namo. Prisiskinavome kitos dienos pietums reikalingų produktų iš daržo, ežero vandeniu nusiprausdavome kojas tokiame turbūt ir dabar pas tetą esančiame aliumininiame dubenyje, ir važiuodavom dėdės raudonais „Žiguliais“ namo... Nes vakarienė taip pat privalėjo nevėluoti :) Po vakarienės vėl buvo mano laikas – dažniausiai bėgdavau į kiemą žaisti su vietiniais vaikais ir, aišku, labai nenoriai grįždavau namo apie 22-23 val., kai pro langą pasigirsdavo tetos šaukimas: „Agnule, jau gal eik namo...“ Juk tais laikais kieme būdavom iki pat vėlumos, kartais net gerai nebegalėdami tamsoj įžiūrėti vienas kito veidų :)

Dabar, kai visa tai rašau, net negaliu išskirti kažkokių pavienių detalių, kurios yra labiausiai įsimintinos iš to laiko, kurį praleidau su savo teta ir dėde Rokiškyje. Nes visas tas laikas, tie kasmetiniai vasarų pasikartojimai yra tarsi vienas didelis paveikslas, kuriame kiekvieną potėpį galiu tarsi išskirti ir aprašyti. Pradedant rytu, baigiant vakaru... Gal išskirtinesni buvo važiavimai tai uogaut į kokį mišką, tai grybaut, tai važiavimai į Latviją įdomesnių kokių prekių paieškot aplinkiniuose miesteliuose, į kuriuos važiuodavom paprastai su kažkokiu vienu tikslu, bet pakeliui ir kitokių reikalų susigalvodavom :) O iš viso to tiesiog gimė abipusis ryšys. Toks, kokį tepatiri būdamas šalia savų žmonių. Toks, kuriame neskaičiuojami padaryti ar nepadaryti darbai, kuriame „pagauni“ save tarsi didelio medžio atžalą – kur bebūtum, prisimeni ir saugai viską, kas su tavo šaknim susiję...

Nedaug ką parašiau tiesiogiai apie savo tetą. Bet iš tiesų aprašyti tai yra nepaprastai sunku. Galiu aprašyti jos ūgį, išvazdą, nupiešti kaip nors jos charakterį, kas iš tiesų ne tiek jau daug pasako apie patį žmogų, bet ar gali aprašyti sielą?.. Ar gali aprašyti širdį? Ar gali aprašyti rūpestį ir meilę, kurie keliauja toliau su tavimi per visą tavo gyvenimą, viena ar kita smulkmena vis primindami, kad tai – iš tų vasaraų Rokiškyje pas tetą...

Šiandien teta gyvena Rokiškyje viena. Dėdė prieš kelis metus mirė. Bet, kaip teta sako, „O ką darysi – pãskui gi į žemę gyvas nelįsi...“ Labiausiai jos gyvenime laukiamas yra pavasaris ir mūsų sugrįžimas į Lietuvą. Sakė, jau pasisėjo pomidorų ir ridikėlių ant palangės, kuriuos vėliau perveš į sodą... Nes sodas jai dabar – visas gyvenimas. Jei ne jis, kaip ji sako, ji neturėtų ką veikti... Ir nors ją mano vaikystėje vis kaimynai vadindavo mano „močiute“, aš jai vis sakau, kad kokia ji močiutė, jai vis dar be lazdelės vaikšto... :) Ne močiutė ji. Ji – mano teta :)

Mano Teatras

„Tikriausiai kiekvienas iš mūsų skirtingai supranta teatrą, bet kad ir kaip skirtingai mes jį įsivaizduotume, kiekvienas, atėjęs į mūsų „Palėpę“, randa tai, ko ieškojo. Čia gali repetuoti, vaidinti, gerti arbatą, šnekėtis su kuo nors apie paskutinį „Inžinerijos“ numerį arba tiesiog sėdėti ir nieko neveikti. Bet aš tave užtikrinu, kad tai bus velniškai faina...“ – tokius žodžius perskaičiau renginio scenarijuje, kurį man, kaip negalėjusiai dalyvauti šiandien švenčiamame teatro jubiliejuje, atsiuntė Vaida...

Prisipažinsiu, kad po šių žodžių susigraudinau, o mintyse tarsi kino filme pradėjo suktis daugybė prisiminimų iš tų 6 metų, kuriuos buvau ten...

Teatras mane visuomet traukė. Kai kitus vaikus tėvai vedėsi į „Operos ir baleto“ teatrą, mes su broliu, du visoms durininkėms pažįstami vaikiai, patogiai įsitaisydavom prie pat „Jaunimo teatro“ scenos – ant laiptelių, nuo kur matydavai viską tarsi ant delno, kur beveik galėdavai girdėti kvėpuojant kiekvieną aktorių. Teatras savaitgaliais tapdavo beveik antraisiais mūsų namais... Tai, kas vykdavo scenoje, mane visuomet pakerėdavo, o aš pati niekuomet net nepasvajodavau, kad kažkada ir aš atsidursiu kažkokioje scenoje... Tiesa, mokykloje porą metų teko įsisukti į teatrą, ir netgi vieną pagrindinių vaidmenų turėjau tame vieninteliame spektaklyje, kuriame vaidinau, tačiau visa tai, kas vyko tame teatre, man šiandien tarsi koks sapnas – be gilesnių spalvų, be įsimintinesnių kvapų, išgyvenimų... Matomai, daugiau visko vyko muzikos mokykloje ir kituose būreliuose, kuriuose paraleliai sukausi...

Kai universitete atsirado teatras, į jį ėjau vedina tuometinio saviugdos motyvo – nugalėti scenos baimę, nugalėti nepasitikėjimą, įveikti kitus, vaikystėje ir paauglystėje susikaupusius kompleksus. Tiesą pasakius, nelabai tikėjau, kad ten mane priims, nes aktoriai man visuomet atrodė „kažkas aukštesnio“. Iš dalies buvau teisi, nesitikėdama, kad būsiu priimta, nes tuomet režisierius tik tepasakė, kad paskambinčiau po keleto dienų...

Buvo gražus saulėtas rytas. Išvažiavau pasivažinėti dviračiu, pasileidusi iš savo jaukaus senamiesčio Vilniaus pakraščio link. Prie mažos vietinės parduotuvės pamačiusi telefono būdelę, nutariau paskambinti tam režisieriui, kuris be didesnių emocijų pasakė, kad galiu ateiti į teatrą, jei noriu. Apsidžiaugiau, nes tada dar nežinojau, kad šio teatro principu taps priimti beveik visus norinčius. :) Tokia neįspūdinga mano atėjimo į teatrą pradžia. Kaip ir kitos tokios „ne visai kam tikusios“ merginos, gavau masinį Šekspyro dramos „Audra“ oro dvasios Arielio vaidmenį. Ir šiandien jau nebepamenu, kaip nutiko, kad iš viso to būrio merginų pasilikau... viena... Jos tiesiog kažkur dingo, o aš taip ir likau, pradėdama kurti savo pirmąjį vaidmenį... Paraleliai buvo pradėtas statyti ir kitas spektaklis - P. Shafferi'io „Equus“, kuriame gavau dubliuoti griežtąją Hesterą. Mano dublerė visai netrukus iš teatro išėjo, o aš vėlgi – likau... Ir jei Arielis kaip personažas ėjosi nepaprastai lengvai, kad net nesukdavau galvos, kaip „duotis“ po sceną, tai šis personažas tikrai sunkiai man lipo, ir buvo tikras iššūkis, ties kuriuo dažnai suklupdavau, kuris vertė mane ieškoti, stengtis, klysti ir vėl ieškoti, nors iki galo jo taip ir neradau tiek, kiek tąkart norėjosi. Na o Arieliu tuo tarpu mėgavausi. Niekada negalvojau apie jį kaip apie labai reikšmingą vaidmenį, todėl tai, kad jis buvo pastebėtas teatrų festivalyje ir pripažintas kaip geriausias antraeilis vaidmuo, man buvo daugiau nei netikėta. Kita vertus, tai buvo mano didžiausia pergalė prieš save...

Antrieji metai teatre prabėgo mažiau pastebėti, nors juose irgi buvo įdomių iššūkių. Persipynę su realybės rūpesčiais, magistrinio baigimu ir įvairiais savęs ieškojimais, jie vertė mane tiek bėgti nuo visko, tiek dar labiau į save grįžti. Kai dabar skaitau tą savo ne itin vykusią pjesę „Čia ir dabar“, viskas atrodo taip naivu... :) O tada, regis, viskas buvo vos ne pasaulinių aktualijų lygmenyje... :) Bet tuomet visa tai buvo taip, kokia buvau ir aš pati...

Įsimintiniausi, be abejo, tapo tretieji metai, kai režisierius pasiūlė pagrindinį vaidmenį 2 valandų trukmės spektaklyje pagal S.Pop romaną „Serenada trimitui“. Paauglė Pinela su savo gyvenimo iššūkiais tapo tarsi antrąja manimi, išjudinusi begalę jautrių dalykų, iškėlusi daug klausimų ir, regis, į dar daugiau jų atsakiusi. Visi tolimesni vaidmenys, nors ir buvo ne mažiau įdomūs, ne vienas netapo tokiu savu, kaip šis...

Taip baigėsi mano savotiškas „lipimas į teatro kalną“. Pamažu supratau, kad niekada nebebus taip, kaip buvo. Tai, ką turėjau atiduoti teatrui, jau atidaviau, ką norėjau iš jo pasiimti – pasiėmiau, o puse kojos būti jame negalėjau. Žinau, kad dar galėjau suvaidinti Nosį „Dangaus keleivyje“, bet tai nebebuvo man iššūkis, o gal tiesiog to iššūkio nebenorėjau ieškoti. Vis tik ta pirmoji mūsų teatro karta, tie, kurie atėjo į tuščią, net padorių kėdžių neturėjusį teatrą, buvo tokia, kuri ne tik buvo teatre, bet ir statė jį – tokį, kokį jį norėjo matyti aplinkui, tokį, kokį jį norėjo turėti savyje. Tuomet dar nebuvo niekieno primestų taisyklių – mes patys buvome tos taisyklės. Tuomet neturėjome dublerių savo vaidmenims, o scena buvo apšviesčiama kas kartą pasiskolintais prožektoriais ir žibalinėmis lempomis...

Šiandien teatras kitoks. Per tuos dešimt metų jame atsirado žymiai daugiau visko. Tik mes, dauguma tų pirmųjų, jau išėję iš ten. Ir jei teatrui, kurį kasmet papildo gausus naujokų būrys, mūsų nelabai trūksta, tai mums, manau, to teatro visada trūks. To, kuris prasidėjo 1999-ųjų rudenį... To, kurio užkulisiuose per spektaklius Irutė virdavo arbatą, to, kuriame žalias sienas dažėme melsvai ir pilkšvai, to, kuriame vienas pas kitą eidavom valgyti studentiškų makaronų, to, iš kurio išėjęs visada laukdavai kitos repeticijos, kito spektaklio...

Ne mes tokie, gyvenimas toks

Kartais gyvenimas tampa iš tiesų gan linksmas. Tuo ne kartą įsitikinau Lietuvoje, o pasirodo, kad Amerikoje galioja tos pačios žaidimo taisyklės, ypač jei kalba eina apie visuomeninį/savanorišką/panašiai visaip kaip dar vadinamą darbą :)

Pamenu, dirbau tokioje vienoje reklamos agentūroje, kuri tris metus bandė atnaujinti savo interneto svetainę, kuri iki šiol beveik... atnaujinta/neatnaujinta, t.y., joje praktiškai nėra jokios informacijos apart kontaktų ir keleto darbų pvz. Tai jokiu būdu nereiškia, kad prie tokių projektų dirba nekūrybinga ar nedarbšti liaudis. Iš mano parties, sakyčiau, netgi yra atvirkščiai – tokiems projektams būna padaroma tiek skirtingų vairiantų, kiek jūs gal net nesapnavote... Tačiau kol tie variantai pasiekia aukščiausią valdžią, paprastai liekama nieko neišsirinkus, darbas užmetamas, užmirštamas, paskui staiga vėl prisimenamas, ir taip sukasi daina nuo pradžių...



Prisiminiau šią istoriją todėl, kad prieš keletą dienų buvau „įjungta“ į grupę žmonių, kurie atsakingi už banyčios, kurią lankome, naujos svetainės sukūrimą. Aš, išgirdus prieš gerą savaitę apie tokios grupės formavimą, susilaikiau, nes iš patirties žinau, kad jei jau ten įlįsiu, tai iki kaklo, o kas baisiausia – savo noru... O įlindus taip užsikabinsiu, jog baltos dienos nematysiu – pažįstu save.

Susilaikymas, deja, truko neilgai, nes, pasitelkę tam tikrą taktiką, nekaikurie žmonės, žinoję apie mano sugebėjimus ir patirtį, pasikvietė mane savaitgalį vakarienės ir... gražiai diplomatiškai suvystė... O kas gi nemėgsta jaustis reikalingas... :D Štai taip mane pagavo. O aš, aišku, nuo pat pirmos dienos nėriau į darbus ir jau spėjau paruošti keletą svetainės dizaino variantų, išnagrinėti esamos svetainės struktūrą, išnarstyti ją po kaulelį, parašyti, kas joje yra labai blogai, bei kaip siūlyčiau visa tai (struktūros prasme) keisti, žodžiu, kaip ir turėjo būti, pasinėriau visa galva į darbus...

O gale dienos, kai jau nesugalvojau, ką daugiau galima tame etape nuveikti, parašiau vienam kūrybinės grupės „kolegai“ (kurį laikiau kaip ir labiausiai atsakingu šiame projekte) norėdama pasiteirauti, kaip iš tiesų darbas vyks toliau, ir kas yra viso to „galva“, turėsianti patvirtinti svetainės struktūrą bei dizainą...
Gavau tokį atsakymą (bandau verst, kad neprarastų savo žavesio):

Gerbiamas bose (čia, reikia suprasti, kreipiamasi į mane),

Labai gerai, kad paklausėte (cha! cha! cha!). Kaip ir daugumoje banyčios projektų, „bosas“ dar nėra išrinktas, o tai reiškia, kad yra netvarka! 12 skirtingų žmonių bando eiti į dvyliką skirtingų pusių. Iš patirties galiu pasakyti, kad kažkas tokioje situacijoje tiesiog turi imti į rankas kamuolį ir leistis riedėti kartu su juo...

Kalbėjau šįryt su Aleksu (vyresnysis pastorius) ir pasakiau jam, kad tą rolę aš priskyriau tau. Asmeniškai rekomendavau jam TAVE skirti bosu, ir jis pritarė.
Aš nejuokauju! Tu nuo šiol esi mūsų bažnyčios tinklapio bosė. O tai reiškia, kad aš dabar dirbu tau. Na, jei tu dar manęs neatleidai...

Taigi dabar mes kartu turim viską padaryti ir pristatyti „aukštesniam reikalų bosui“ Aleksui. kai viskas bus sukurta ir oficialiai patalpinta internete, Ričardas (vyriausiasis pastorius) lieps viską pakeisti. Bent jau taip turėtų būti...

Pasirašo –
buvęs bosas

Nežinau, ar todėl, kad tai priminė tą reklamos agentūrą, kurioje dirbau, ar tiesiog labai laiku ir vietoj buvo tas laiškas, bet juokiausi vos ne iki ašarų :''D

Va taip va. Na o kadangi jau esu tam kartui bosė, tai ėmiau vadžias į rankas ir suorganizavau rytoj pirmąjį susitikimą su aukštesne valdžia, kad išsiaiškintume reikalus... Jei dar pasigailės, kad mane į tokią vietą įkišo... :D

Žavingoji

Na va, su šiokiomis tokiomis pertraukomis perskaičiau dar vieną knygą, gautą dovanų per Kalėdas. Tai – „Žavingoji“.
Prisipažinsiu, kad, nepasiant to, jog atsiliepimų apie ją buvau girdėjusi iš ne vienos savo pažįstamos, kiek atsargiai pradžioje žiūrėjau į šią knygą. Ir iš tiesų, pirmi 30 puslapių pasirodė gan skysti, perpinti tuštokais filosofavimais, įvilktais į eilinio romanėlio formatą. Tačiau prisivertusi skaityti toliau, turiu prisipažinti, visgi radau dalykų, kurie pasirodė įdomūs, kurie privertė ir pravirkti, ir susimąstyti. Tad visgi galiu pasakyti, kad dėl tų 10 procentų knygos, kurie man pasirodė joje vertingi, buvo verta perskaityti šią knygą. Be to, manau, kiekviena moteris joje rastų vis kitką - tai, kas jos pačios širdžiai artimiausia, skaudžiausia, ilgesingiausia.

Man asmeniškai pasirodė joje įdomios trys temos:
Kiekvienos moters, kaip dukros, santykis su mama.
Moters grožio ir grožio plačiąja prasme, linija.
Moters-Ievos sukūrimas ir vyro-Adomo pamatiniai santykiai su ja.

Šios temos knygoje, sakyčiau, ganėtinai persipynusios. Gal dar labiau jas perpina tai, kad nemažai paskutiniu metu apie šias tris temas mąsčiau. Kurį laiką klausinėjusi savo mamos apie jos vaikystę, apie senelius, kitus giminaičius, vis galvojau - įdomu, kokie buvo jų tarpusavio santykiai – mūsų giminės moterų – mamų ir dukterų. Kokie santykiai su savo keturiomis dukterimis buvo mano močiutės? Neretai užklysdama mintimis į vaikystės ir paauglystės prisiminimus, matau, kad mano pačios gyvenime pėdsakus paliko ne tik mama, tėvai, bet ir mano draugų tėvai, mano giminaičiai, mokytojai ir netgi jų vaikai. Iš viso to gyvenimas suneria po grandelę mus - vienos tų gandelių susipina stipresniais, kitos – silpnesniais ryšiais. Prisimindama ką nors, kas vis dar gelia, iš tiesų dažniau turėčiau prisiminti šią autorės mintį: „Galbūt bus pravartu prisiminti, kad tie, kurie tave įskaudino, patys buvo giliai įskaudinti...“

Radau knygoje ir vieną istoriją, savo esme panašią į kažkada man nutikusią...
„Jos [mamos] motina (...) buvo švaruolė ir neįtikėtinai kontroliuojanti. Mano mamai neleisdavo atsivesti draugių žaisti į namus, nes jos galėjo viską sujaukti. Svetainė buvo skirta ne gyvenimui, bet pasigrožėti. Visi daiktai namuose priklausė jos mamai ir jų negalima buvo liesti, neduok Dieve, judinti. Galite įsivaizduoti, tuose namuose nebuvo dūkstama. Nestatomos tvirtovės, nežaidžiami žaidimai ir nesipešama. Juose viešpatavo tvarka ir švara. Tai žudė sielą. Vieną dieną, kai mano senelė priiminėjo svečius, mano mama buvo antrame namo aukšte, tualete. Kaip dera mergaitei, ji nusiplovė rankas kriauklėje, pirma ją užkimšusi. Atsitiko kažkas negera. Ji negalėjo užsukti čiaupo ir ištraukti kamštelio. Abu užstrigo. Namuose, kur karaliauja griežtos taisyklės, nevalia pertraukti tėvų, kai šie kalba su suaugusiais. Mano mama nežinojo, ką daryti. Kažkas sugedo, ir tekėjo vanduo. Už tai buvo atsakinga mano mama. Pakvipo nemalonumais. Vandens vis daugėjo. Ji padarė tai, ką darome mes visos, kai žinome, kad mums nepavyko ir tuoj apie tai sužinos kiti: ji pasislėpė. Išbėgo iš tualeto, nulėkė į miegamąjį, palindo po lova ir ten tūnojo – paslapčia, bailiai, persigandusi. Galų gale vanduo kriauklėje persipildė, išsiliejo ant žemės, sunkėsi per lubas ir lašėjo ant motinos svečių. Ojoj! Jos slėpimasis lygiai taip, kaip ir mūsų, tik pablogino visos reikalus...“

Na o mano istorija tokia...
Buvau septynerių, berods. Tada, kai baigėsi per Kalėdas dovanoti vaikiški kvepalai. Tuo tarpu vonioje, ant lentynėlės, stovėjo mamos pasidižiavimas, jos mėgstamiausi Fidji kvepalai, kuriuos jai atvežė dovanų tais laikais iš paties užsienio. Vieną dieną, kai mama buvo nuėjusi pietų pogulio, tyliai įsėlinusi į vonią galvojau įsilašinsianti į savo vaikišką buteliuką keletą stebuklingų lašų, kuriuos atskiedusi vandeniu turėsiu pati savo kvepalų. Tačiau ne viskas taip gerai baigiasi, kaip kartais suplanuojame... Mamos kvepalų buteliukas išslydo iš rankų, sudužo, kvepalai išsipylė vonioje, o aš, siaubo apimta, griebiau dušą ir puoliau kuo skubiau plauti kvepalus, taip bandydama panaikinti įkalčius. Tačiau ar gali taip lengvai panaikinti kvapą, staigiai persmelkusį viską aplink..? Nebežinodama, ką daryti, nusliūkinau siaubo apimta į kambarį ir... užsiknaubusi ant stalo, tarsi strutis, sukišęs galvą į smėlį, užmigau su viltimi, kad užmigusi pabėgsiu nuo realybės, pasislėpsiu...

Apie tą mūsų pasislėpimą patiko ir kita knygos autorės mintis: „Kaip ir Ieva, paragavusi uždrausto vaisiaus, mes slepiamės. Slepiamės po makiažo sluoksniu. Už savo humoro. Slepiamės po nebyliu pykčiu ir baudžiančiu neprieinamumu...“

Daug smagesnė tuo tarpu tema – apie grožį. Čia gi patiko šios autorės mintys:
„Lengva būti princese vilkint aukso drabužiais, bet kur kas pergalingiau būti ja visada, kai niekas to nežino“.
„Vienas iš gražiausių moters širdies stebuklų yra tai, kad moterys skelbia apie Dievo širdį tai, ko neskelbia vyrai.“
„Kiekvienai moteriai būdingas patrauklus grožis. Kiekvienai. Bet daugelio moterų grožis ilgam palaidotas, sužeistas arba įkalintas. Iškilti iki pilnatvės reikia laiko. Jį reikia ugdyt, atkurti, išlaisvinti. Kaip ugdome grožį? Kaip tampame gražesnės? Rūpestingai jį prižiūrėdamos, kaip įgudęs sodininkas prižiūri savo darbo vaisius.“
„Retai kuri moteris nutaria šiame pavojingame pasaulyje išsaugoti gyvą širdį ir neimti gyvenimo jėga“.
Pamenu, turėjau užsivedusi knygelę su įvairių žmonių įdomiomis mintimis. Manau, kad pastarąsias, jei dabar vis dar tęsčiau tą knygelę, įrašyčiau taipogi... :)

Tuo tarpu kalbant apie Moterį-Ievą, niekada anksčiau nesigilinau, kodėl Ieva buvo sukurta paskutinė iš visos gyvosios gamtos – kaip tas paskutinis potėpis paveiksle, po kurio nieko daugiau nebetrūksta. Lygiai kaip niekada nesusimąsčiau apie tai, kodėl nutapytas gulintis ant pievos apsinuoginęs vyras atrodo pasyvus, o apsinuoginusi besiilsinti moteris – tokia didinga ir spinduliuojanti harmonija...
Nelabai gilinausi ir į tai, kodėl Adomas, buvęs šalia Ievos, neatkalbėjo jos nuo uždrausto vaisiaus paragavimo, niekada nesusimąsčiau apie pražūtingą jo pasyvumą. Todėl tokia knygos ištrauka atrodo kaip į dešimtuką: „Šį spektaklį galite stebėti kiekvieną dieną. Kaip reikia, kad vyrai kovotų, jie dingsta. Jie išnyksta, vaikšto tylūs ir pasyvūs.“... „O moterys? Mes linkusios čiupti, siekti, kontroliuoti. Mes dažnai, kaip ir Ieva, pakimbame ant mūsų priešo jauko ir pasiduodame jo kerams...“

Be abejo, buvo ir dar ketas minčių, kurias pasižymėjau knygos paraštėse, bet jos nusėdo kažkur giliau, nei galima trumpai apie tai keletu žodžių :)

Portretas Nr L.V.-M. ir skrybėlaitės

Turėjau progą nunerti dvi skrybėlaites savo buvusios klasiokės dukroms. Nėriau, o galvoje sukosi įvairūs prisiminimai :) Nepamenu, kaip su ja susėdom į vieną suolą – nuo pat pirmos klasės ar po metų kitų. Tik pamenu, kad paprastai rinkdavomės antrą suolą nuo priekio, kuriame vis trūkdavo vietos – tai alkūnės pindavosi, tai sąsiuviniams vietos trūko. Būdavo, kad pasipykdavom, o paskui ir vėl taikydavomės. Dar dabar kažkur tarp vaikystės daiktų, dėžėje, į vieną mažą maišelį laikau sudėtus vieno mūsų susipykimo ir susitaikymo susirašinėjimus – ant mažų popieriaus skiautelių paliktas žinutes. Ant vieno jų yra nupieštos dvi susikibusios rankos su užrašu apačioje: „Tai draugaujam?“ :)

Šiandien daug mokyklinių dalykų jau pasimiršę. Nors dažnai prisimenu, kaip svečiuodavausi pas ją namuose, kur buvo nepaprastai aukštos lubos ir įspūdinga erdvi stiklu dengta senamiesčio laiptinė mediniais laiptais, ant kurių lyjant kapsėdavo vandens lašai... Kažkodėl ta laiptinė man paliko labai didžiulį įspūdį. :)

Taip pat prisimenu jos sodą, į kurį pakviesdavo kartu važiuoti jos tėvai, ir kaštoną, kurį klasiokė pasodino šalia sodo namo. Pamenu, kaip siuvomės kartą kuprines iš atraižų, o paskui išdidžiai jas nešiojome.
Nors paskutinėse klasėse visgi mūsų keliai išsiskyrė, tačiau šiandien jie vėl karts nuo karto susipina :) Kad ir per... srybėlaites :)

Smuikas ir... scenos baimė

Perskaičiusi Austėjos įrašą apie Joshua Bell, grojantį Vašingtono metro stotyje, prisiminiau vakarykštį sapną. Sapnavau, kad atėjau prieš egzaminą pas savo smuiko mokytoją ir paprašiau, kad leistų man groti Paganinį (oho, tai bent ambicijos! :). Smuiko mokytoja pažiūrėjo į mane ir tarė:
– Pagaliau tu kažką rimto pasirinkai. Žinoma, grok. :)

Ir, kaip kad sapnuose dažnai nutinka, po keleto akimirkų aš jau stovėjau su smuiku rankose, prieš akis pasistačiusi natas, virkdydama savo tamsaus medžio smuiką, kurį brolis vaikystėje vis siūlydavo trenkt į sieną, idant tas sulūžtų, ir man nereikėtų kankintis bei verkt, kai dešimt kartų kartojamas motyvas nepasiduodavo įveikiamas... :) Ir taip – pirmus 7 metus, po kurių pagaliau pradėjau jausti grojimo malonumą – tada, kai „džyrinimas“ pagaliau pradėjo virsti muzika... :)

Dažnai sapnuoju, kad groju. Paprastai po tokių sapnų vėl traukiu smuiką į dienos šviesą ir improvizuoju, pamiršusi laiką, arba, atsispausdinusi iš interneto kokias nors natas, groju, gėrėdamasi kiekvienu melodijos vingiu.

Išsitraukiau vakar iš natų krūvos Ennio Morriccone's Chi Mai, mat buvom su kaimyne Viktorija (kuri groja pianinu) sugalvojusios surengti buitinį mini koncertėlį kelioms Čikagos lietuvėms. Pavyko visai neblogai, tačiau tokiais momentais, kaip visada, ir vėl buvau priversta prisiminti per gyvenimą taip ir nenugalėtą savo scenos baimę. Nežinau, kuo tai paaiškinti, nežinau, kuo ji nugalima, nes ji jau tarsi tapo neatsiejama mano muzikinio gyvenimo dalimi, išlendančia tuomet, kai atsiranda vos vienas klausytojas... Dar vaikystėje, pamenu, galėdavau namuose groti tik užsidariusi ąžuolines svetainės duris, per kurias vis tiek, įtariu, viskas girdėdavosi, tačiau bent man ramiau būdavo įsivaizduoti, kad manęs niekas negirdi :) Todėl egzaminai man visuomet būdavo kančia. Ne todėl, kad nebūdavau jiems pasiruošusi. Greičiau todėl, kad visuomet norėdavau nugalėti savo „priešą“ ir, aišku... man nepavykdavo :) Taip kaskart tekdavo nuliūdinti savo smuiko mokytoją, kuri prieš egzaminą džiaugdavosi, o jam praėjus – liūdėdavo, kad ir vėl „susimoviau“ :)

Tačiau egzaminai ėjo ir praėjo. Smuikas keletą metų gulėjo nepaliestas, o aš kas kartą susigraudindavau vos nugirdusi kur nors ką nors juo grojant. Netrukus jį pati ištraukiau į dienos šviesą – tuomet, kai vienam spektakliui teatre buvo suburtas orkestrėlis. Kai išėjau iš teatro ir persikrausčiau į Londoną, supratau, kad žiauriai jo pasiilgau, todėl vos pirmai progai pasitaikius, atsivežiau smuiką į salą. Čia smuikas tarsi iš naujo suskambėjo mano rankose, ir jau galvojau, kad nugalėjau tą nelemtą scenos baimę...

Tačiau, pasirodo, ne viskas taip paprasta. Nes kartu su manimi ta baimė ėmė ir persikėlė į... kitapus Atlanto :)

Ar ją kada prisijaukinsiu – nežinau. Bet tikrai dar ne kartą sapnuosiu, kad groju, dar ne kartą po tų sapnų (ir ne tik po jų) trauksiu iš futliaro smuiką ir grosiu. Ką? Na, kad ir G.Donicečio „Una Furtiva Lagrima“... :)

Portretas Nr. Š.U. ir ne tik...

Bežiūrėdama muzikinio spektaklio „@Hoffman_Spragtukas“ įrašą internete, netikėtai išvydau vieną šokantį personažą, kuris susišaukė su vienu mano gyvenime kartą trumpam užklydusiu žmogeliuku... Atsirado jis netikėtai viename naujametiniame vakare prieš gerą dešimtmetį, tada, kai aš visai nemokėjau šokti ar, kaip minimum, galvojau, kad ko jau ko, bet to tikrai nemoku ir nesugebu :)

Šokti, kiek besvajojo mano mama, vaikystėje taip ir neišmokau, nors mama ir labai norėjo – vis bandė leisti mane į įvairių šokių būrelių atrankas. Tačiau buvau, kaip visada, savim nepasitikinti, pakumpusi mergaičiukė, tik trečioje klasėje per klaidą praėjusi atranką į „klasikinio baleto“ kažkokią tai klasę (vis dar sunku patikėti, kad mane ten priėmė!!!). :D

Pamenu, kaip mama tada siuvo raudoną „saulės kliošo“ sijoną, kuriuo nepaprastai didžiavausi, gražia trapecija krintantį nuo juosmens, 31 cm ilgio (kažkodėl prisimenu ir tai). Nors jis buvo paprastas kaip trys kapeikos, jis man buvo gražesnis nei kitų šokėjų šilkiniai ar atlasiniai sijonai. Pamenu, kad jau tada atkreipiau dėmesį į tai, kad raudona spalva turi tiek daug atspalvių – maniškis buvo ryškus kaip gerai prinokusi braškė, kitų panešėjo daugiau į šaltą avietės raudonumą, kitų – į gilų vyšnios bordo, dar kitų – į kiek paplaukusį, tarsi nublukusį pomidoro rausvumą... Žodžiu, rūpėjo, kaip suprantat, man ir tada daugiau ne pats šokis, o visame tame buvusios detalės – spalvos ir formos. Deja, visa tai truko keletą mėnesių, per kuriuos, kaip žinia, iš manęs tikrai nepadarė balerinos :) – aš ir toliau likau pakumpusi, šokti nemokanti mergaičiukė, nusinešusi visa tai į savo paauglystę ir vėlesnius metus. Iki tol, kol nesutikau pradžioje paminėto personažo, netikėtai įsukusio vieną dieną mane į šokio sūkurį!

Kas galėjo tada pagalvoti, jog kada kas nors prakalbins mane ir šokio kalba?.. :) Kad aš ne tik ka šoksiu, bet nemindysiu kažkam tai ant kojų, galų gale.. :)
Adrenalino ir įspūdžių tada buvo tiek, kad daugiau nelabai ką iš to vakaro ir teatsimenu – tik tiek, kad laaabai daug šokau. Kiek? Nežinau – gal 3.. 4.. 5.. valandas be absoliučiai jokio sustojimo – tiesiog tai atrodė daug. Dar kurį laiką bendradarbiai vėliau šypsojosi, vis primindami tą vakarą :)

Toks štai šokio fone iškilęs žmogaus portretas – mažai kalbėjęs, mažai ką apie save išdavęs, tiesiog ilgai šokęs bei įrodęs, kad nėra tų, kurie nemoka šokti. Yra tik tie, kuriems nenusišypso laimė sutikti gerą šokio partnerį...

Sausio 13-oji ir mes...

Kiekvienas esame patriotas. Galbūt tik skirtingai. Skirtinga kiekvienam buvo ir sausio 13-oji. Kiekvienai šeimai ji buvo kitokia. Net ir kiekvienam šeimos nariui ji atrodė kitaip...

Aš pati, tuomet 13-kametė, prisimenu ne tiek jau daug, kiek galbūt norėčiau. Pamenu keletą sausio vakarų, kai su tėte ir broliu ėjome prie Seimo – tada Aukščiausios Tarybos – rūmų, kur iš visos Lietuvos susirinkę žmonės buriavosi prie laužų, traukė dainas, siūlė vieni kitiems arbatos, užkandžių, dalinosi vienas su kitu tuo, ką tik turėjo. O ore tvyrojo žodžiais nenusakomas vienybės jausmas. Trauki kokią tikrą lietuvišką dainą su visa minia ir jautiesi toks mažas, o kartu ir toks... reikalingas. Pačios sausio 13-osios naktį aš ir mama buvome namuose. Brolis ir tėtė buvo prie AT. Naktį išgirdusios šūvius, pabudome. Įsijungėme radiją. Pamenu, stovėjome su mama prie lango į mūsų nedidelį senamiesčio kiemą – kiekviena su savomis mintimis... Buvo baisu ir neramu. Tačiau šūvių daugiau nesigirdėjo, ir mes po kiek laiko grįžome į lovas... Net nebeatsimenu, kada grįžo nuo AT brolis...

Tuo tarpu mano mama apie tuos įvykius pasakoja taip:
„Tą naktį Daliaus namie nebuvo, buvo prie Parlamento, tai kai aš per radiją išgirdau, kas darosi mieste, tai iki ryto, kol sugrįžo Dalius nemiegojau, meldžiausi ir jo laukiau. Mobiliakų tai nebuvo, nežinai kur yra, ir tiek. O kai užėmė televiziją, iš karto pasigirdo pavojaus šaukiniai iš Kauno, ten iš karto persikėlė visa tele-komanda ir jau gaudėm kiekvieną žodį, buvo labai baisu, pradėjo jau pranešinėti apie žuvusius, jų vis daugėjo. Na o paskui jų laidotuvės, skausmas, susikaupimas, tyla ir laukimas. Na o aš tiesiog dirbau, jūs mokėtės, ir taip iki rugpjūčio. O tada jau ir Maskvoje prasidėjo komunistų vertimas nuo valdžios.“

Brolis gi, būdamas tada jau beveik 17-kos, prisimena štai ką:
„... Tai buvo labai jaudinantis ir kartu įkvepiantis laikas. Aš, mano visi draugai, klasiokai, bendrai – kiekvienas, su kuriuo teko tomis dienomis bendrauti, kartu budėti prie AT, – visi jautėme... (rašant šituos žodžius man tvenkiasi ašaros ir ima virpėti visas kūnas)... jautėme tai, ko turbūt nebepajusime niekada. Žodis LIETUVA nebuvo tiesiog užrašas – visi supratome, kad viskas gali staiga pasikeisti, ir negrįžtamai. O ką tik atgimusi dar menka laisvės viltis gali būti tuoj pat sutrypta. Visi buvome VIENINGI, pasiruošę viens kitam padėti, stoti mūru už bendrą reikalą. Aišku, mes tada buvome viso labo paaugliai, vienuoliktokai, tačiau jau daug supratome, nepaisant to, kad, viena vertus, visi tie naktiniai budėjimai prie degančių laužų prie AT buvo pramoga – juk nereikėjo eiti į mokyklą; o sėdėti kartu su visokiais žmonėmis, klausytis, ką jie kalba, ir jausti tą vienybės jausmą buvo nereali atrakcija, bet, antra vertus, jautėme, kad to reikia, ir kad TAI, KO GERO, VIENINTELIS DALYKAS, kurį tuo metu galėjome padaryti vardan LAISVĖS. Labiausiai įstrigo būtent naktis iš 12-osios į 13-ąją. Jau porą vakarų buvome su draugais sėdėję prie laužų, tačiau namo grįždavome vis tiek, o ta naktį, nebepamenu, turbūt jau buvo pasklidusi informacija ar gandai, jog šiąnakt bus puolamas ir TV bokštas, ir AT. Pamenu, kad nusprendėme tą naktį pasilikti. Sėdėjome, gėrėme arbatą prie laužo, kai staiga į aikštę prie AT atvažiavo pulkelis žmonių nuo bokšto, kur prieš kokį pusvalandį jau buvo įvykusi tragedija su visomis aukomis... Keli žmonės buvo nubrozdintais veidais, kažkuriam iš ausų bėgo kraujas, visi jie buvo paklaikę ir sakė, kad ten į juos šaudė ir traiškė tankais... Sakė, kad tuoj ir prie AT atvažiuos... Neslėpsiu, tą akimirką buvo labai baisu. Juolab, kad ne už ilgo pro atvirą AT langą į minią kreipėsi pats V. Landsbergis ir paragino žmones skirstytis, jei ir prie AT pasirodytų tankai, nes „tautai reikia liudininkų, o ne aukų”. Tada reikėjo staigiai apsispręsti, ką daryti: ar apsisukti ir eiti namo, ar likti. Nusprendėme taip: liekame, tačiau jei viskas pakryps skerdynių link, vis tik skirstysimės... Po to sekė ilgas ir labai nerimąstingas laukimas... Visų veiduose matėsi įtampa, nors visi stengėsi tvardytis... Pamažu išaušo rytas, taip niekas ir neatvažiavo... Nieks AT nepuolė. Pasklido informacija, kad karinė jėga nebus naudojama, ir AT šturmo nebus. Su tokiomis žiniomis parėjome namo... Tokie ryškiausi atsiminimai apie tuos įvykius.

Ir dar – Vienybė ir Susitelkimas nebuvo vien žodžiai... Tomis dienomis bet kokios pagalbos galėjai kreiptis į bet kurį, iš bet kurio Lietuvos kampelio prie AT atvykusį žmogų – nesvarbu, ar prašymas būtų pavaišinti cigarete ar arbata (buvo tikrai šaltas sausis – tai pamenu labai gerai), ar dar kokių bėdų turėtum – kiekvienas buvo pasiruošęs išklausyti ir padėti, kuo tik gãli – tuo įsitikinome sėdėdami tas kelias dienas prie laužų AT aikštėje. Atvažiuodavo paprasti žmonės iš rajonų, prisikrovę savo apgailėtinus „Žiguliukus“ maisto (duonos, lašinių, konservų) ir šiltų drabužių, prieidavo ir sakydavo: „Broliai, jei kam šalta, ar jei kas alkanas, ateikite, turim maisto ir drabužių, jei tik reikia – sakykite.” Taip tikrai buvo, ir to nepamiršiu niekada.

Gaila, kad tokia vienybė ir susitelkimas mūsų tautoje sutinkami tik kritiškomis akimirkomis ir didžiuose pavojuose... Jei noras bent išklausyti tautietį mums būtų nesvetimas visada, tikrai tikiu, kad galėtume tapti didžia valstybe...“

Tokios mano brolio mintys, po kurių nebeturiu ką pridurti...
Gaila, kad mano tėtis nesinaudoja internetu ir negalėjo operatyviai papildyti savo mintimis šio mano įrašo, nes jis, tikiu, galėtų papasakoti apie tai dar kitu rakursu...

P.S. Nuotraukoje – mano brolis tuo metu, kai 1988-aisiais prasidėjo visa „kovos už laisvę“ banga... Tą pačių siūtą medvilninę trispalvę gerai pamenu ir iki šiol :) Kiek daug visame tame buvo idėjos... Ech...

Sriubos...

Paraginta paskutinio Austėjos komentaro, pagalvojau, kad pats metas parašyti apie sriubas... :)
Savo pirmąją gyvenime sriubą viriau 1997 metų žiemą, kai mama buvo išvažiavus į JAV bei užleidus vietą virtuvėje man :) Kadangi, kaip iš prieš tai buvusio įrašo supratote, su mėsa nedraugavau, sugalvojau, kad grybų sriuba bus pats tas. Nusipirkau grybų, atsiverčiau visas turėtas namuose kulinarijos knygas ir... prasidėjo mano bandymai :) Kažkoks tai birzgalas gavosi, tad nenuostabu, jog kai pakviečiau brolį „pietauti“, jis santūriai pasakė: „Na, valgyt galima, bet mama tai skaniau išvirdavo...“ :) Dabar tai juokas ima prisiminus, o tada tai ir tas birzgalas buvo gan didelis žygdarbis :) Daugiau tąkart sriubų neviriau. Ir toliau likau ištikima savo daržoviniams troškiniams pavadinimu „viskas, kas šaldytuve, eina į puodą“, įvairioms košėms ar paprastiems makaronų, kiaušinių bei varškės patiekalams... Grubiai tariant – tradiciniams studentiškiems marmalams :)

Viskas pasikeitė po to, kai vieną kartą su drauge Ieva R. po kažkokio vakarėlio likome nakvoti pas mane (tuomet gyvenau mamos bute Antakalnyje, nes maniškis butas buvo remonto stadijoje). Iš ryto atsibudusi pareiškiau:
– Ale žinai, Ieva, pas mane šaldytuve praktiškai nieko nėra valgomo... Ką darom? Picą gal kokią užsisakom?..
Ieva pagalvojusi paklausė:
– O miltų yra?
Miltų tuose namuose buvo.
– Tai gal išsikepam blynų?..“ – sekė Ievos klausimas.
– O, rimtai – galim, – džiaugsmingai atsakiau aš, bet staiga kiek nesusipatoginus pridūriau:
– Bet žinai, aš nemoku kepti blynų...
– Rimtai? – susirūpinus paklausė Ieva. – Aš, žinok, irgi nemoku...
Ir abi ėmėm linksmai kvatotis, nusprendę, kad tai – puiki proga abiems pabandyti išmokti tuos blynus kepti :) Šokom iš lovų, sumaišėm tešlą ir bandėm kepti... Na, ne super ten mums kažkas gavosi... :) Pirmi blynai kažkokie patežę, paskui gal kiek tobulesni, paskui dar buvo kiek perskrudusių, nors finale visi suėjo į skrandį :) Besiterliodamos su tais blynais rutuliojom mintį, kaip čia išmokus gaminti valgyti... Taip, pusiau juokais, o paskui ir rimtai, gimė „Draugiškų receptų“ knygelės idėja, kurios ruošimo metu aplankėm 30 draugų, ruošusių mums savo sugalvotus patiekalus, kurių receptai sugulė į minėtą knygelę. O tarp jų, be jokios abejonės, buvo ir... SRIUBOS :)

Tai va, kai 2006-aisiais atsidūriau Londone, ta knygelė man buvo tikras išgelbėjimas, nes patikėkit, pradžioje tikrai daug gaminau pagal ją :) Ir daugiau ne dėl to, kad nieko daugiau nemokėjau gaminti :) bet daugiau dėl to, kad toje knygelėje sudėti patiekalai man buvo paprasčiausiai... skanūs. Be to, nepaprastai vertinau (ir iki šiol vertinu) tai, kad jiems pagaminti nereikia 100+n produktų, dauguma jų tikrai yra labai paprasti ir nereikalaujantys užsimušant po parduotuves ieškoti vieno ar kito egzotiško ingrediento. Paprasčiau tariant, dauguma jų tinka kasdienai...

Pagalvojau, kad jei man tai buvo miela pradžia, verta ir su jumis pasidalinti tais receptais. Kaip ten bebūtų, juk knygeles teturi vos išrinktieji projekto dalyviai ir jų artimieji :)

Turbūt paprasčiausia, bet tikrai ne prasčiausia sriuba.
Super greitai paruošiama, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tokia paprasta sriuba
gali būti tokia skani...
(spauskite ant paveikslėlio, kad pasididintų)

Tiesa, begamindama šią sriubą atradau, kad geriau virti daržoves
didesniame kiekyje vandens, kurį paskui galima laikinai nupilti į kokį dubenėlį.
Tada, sutrinti daržoves, kurios be sunkos greičiau susitrins,
o tada jau pripilti tiek nupiltos sunkos, kokio tirštumo sriubos norite...

•
Kitas paprastas šedevras, labai mėgstamas mūsų namuose,
irgi paruošiamas maždaug per pusvalandį.

Ciberžolė, jei galvojate, kad neturite tokio prieskonio savo namuose,
kitomis kalbomis yra Turmeric arba Curcuma.
Tai – vadinamasis šafrano pakaitalas, kartais net vadinamas indiškuoju šafranu.
Beje, aš asmeniškai į šią sriubą dedu tik ciberžolę, kario nededu,
čia jau kaip kam pagal skonį :)

•
Šioje vietoje duoklę atiduokime avienai.

Paprasta, sveika, skanu, nors laiko prireiks daugiau,
nei prieš tai pasiūlytoms sriuboms...
Na, preliuminariai bent 1,5 val. reikės. O gal ir daugiau,
priklausomai nuo avienos rūšies.


•
Na o šita sriuba verta išsamesnio pristatymo.
Vos perskaitę pavadinimą nesuraukite nosies, jei nemėgstate svogūnų,
o dar tokia forma, kokia jie paprastai plaukioja sriuboje.
Nes ši sriuba – NE TOKIA :)
Prisipažinsiu, jog paragavusi šios sriubos nustebau,
kad svogūnas gali būti toks... karališkas :)
Tiesa, sriuba nerekomenduojama vaikams...
Šalutinis poveikis – lengvas apsvaigimas nuo vyno, esančio jos sudėtyje :)
Tikrai siūlau paragauti.
Ypač, jei su kokia draugų kompanija sugalvojote kartu ruošti pietus...

Tiek tam kartui apie sriubas :)
Skanaus!

Pakalbėkime apie... avis :)

Pagalvojau, kad vardindama pernai metų atradimus, praleidau vieną dalyką. Tai – avys :) na ir visa, kas susiję su jomis. Na taip, tiesa, jau būdama Danijoje atradau, koks gėris yra jų vilna bei iš jos daryti mažesni ar didesni dalykėliai, kaip gerai yra vilnonės kelnės slidinėjant ir šlampant nuo sniego, tačiau visa tai, ką atradau pernai, papildė mano sąmonę dar keliais „aviškais“ produktais.

Visų pirma tai – pati aviena... Vaikystėje šis „delikatesas“ tikrai nebuvo vienas iš skaniausių dalykų... Mamos kartą išvirta avienos sriuba, švelniai pasakius, man dvokė, na, o avienos plovas praslįsdavo į skrandį tik gardaus kaimynės adžerbaidžaneitės recepto, kurį paveldėjo mano mama, dėka. O ir šiaip man kaip tuo metu absoliučiai mėsos nemėgėjai, tai apskritai nebuvo dalykai, verti dėmesio..

Tačiau laikai keičiasi. Ypač, kai iš pseudo vegetarės tampi mėsėde ir staiga atrandi naują – mėsos – pasaulį...

Pirmą dieną, kai atvažiavau į JAV, buvau sutikta šventine vakariene, kurios meniu buvo... orkaitėje keptas avienos kumpis... Tai išgirdusi nebuvau labai sužavėta, nes atmintyje vis dar šmėžavo vaikystės prisiminimai apie šį produktą. Tačiau tuokart kepsnys taip skaniai kvepėjo, kad žado netekusi mėgauvausi juo, užmiršdama bet kokias prieš tai buvusias asociacijas :) Nuo tada vienas mėgstamiausių mūsų patiekalų yra orkaitėje kepta aviena. Plius dar atradome avienos kepenėles, kurias pamarinavus su šviežiomis mėtomis bei česnakais ir apkepus jas keptuvėje, gaunasi tikrai neeilinis patiekalas... Dar vienas atradimas iš serijos „nauja – tai užmiršta sena“, buvo avienos sriuba iš... na iš kur gi daugiau, jei ne iš „Draugiškų receptų“ knygelės :)

Galiausiai priėjome prie to, kad šiandien užmatėm parduotuvėje avies sūrio. Pabandymui nusipirkę nedidelį gabalėlį, vos paragavę jo namie, pasigailėjome, kad nenusipirkome daugiau... ech, skanumėlis... Įsišnekėję apie visus tuos gėrius, kuriais žmogų aprūpina nuolankiausias planetos padarėlis – avis, vos patys neužsimanėme kokios avelės :)) Tačiau prisiminėme, kad neturime balkono, tad tam kartui susilaikysime :))

Tai va, toks tad pernai metų didis atradimas su šleifu, besivilkusiu nuo pat vaikystės :)

Na o į tą temą radau ir įdomų puslapiuką apie vieną avis auginančią Lietuvos kompaniją, pavadinimu „Ėriukas“ :) Gal užsimanysite ko nors skanaus ir jūs :)

Iliustracijos - Sigutės Ach.

2008-ieji

Tai aš vadinu Brigitos Džouns sindromu...

Kai paskutinę ar pirmą metų dieną atsisėdi, peržvelgi, kas per metus nutiko tavo gyvenime, bei iškeli sau savotiškus kitų metų uždavinius, užsiduodi sau savotišką tolimesnį kelią...
Dariau tai pernai, tad kodėl nepadarius to ir šiemet... :)

Apskritai, 2008-ieji, sakyčiau, buvo geri. Ramūs, aiškūs, stabilūs – tokie žodžiai jiems tiktų turbūt labiausiai. Padariau, žinoma, ne viską, ką norėjosi per juos padaryti, kita vertus – visko nesuplanuosi, visko nenumatysi... Telieka viltis ateičiai :)

Tačiau žvelgiant į ateinančius, norėtųsi dar daug ko išmokti, daug ką nugalėti... Turiu omenyje visa tai, kas gyvena manyje – tas žmogiškas silpnybes ir tą dievišką stiprybę... Tai tarp jų kasdien vyksta kova, kurioje nugali išmintis. Todėl ir norėtųsi jos daugiau įgauti. Idant visi sprendimai būtų apvainikuoti ne kuo kitu, bet ja.

Na o jei paprasčiau, tai...

Metų atradimu tapo tai, kas tiesiog buvo tam tikra prasme užmiršta – rankdarbiai. Tie tylūs mano gyvenimo palydovai, kurie jau nuo vaikystės, kiek save pamenu, išmokti iš mamos bei tetos, tirpdavo rankose, kurie po vasaros atostogų guldavo į stalčių, užleisdami vietą mokslams bei kitiems užsiėmimams. Tie, kurie visuomet iškišdavo nosį savaitgaliais ar laisvesnėmis akimirkomis... Juk, kaip ten bebūtų, ir pirmuosius savo gyvenime pinigus, būdama 12-kos, užsidirbau būtent per juos – Kaziuko mugėje pardavinėdama mažas, vašeliu nertas lėlytes... Pãskui jas išsibarstė siūti iš atraižų žaislai, nukeliavę į vienos tėtės projektuotos kavinės interjero vaikų kampelį, įvairūs kryželiu siuvinėti paveiksliukai, begalė siuvinėtų simegrafinių atvirukų, dėl kurių prieškalėdiniu laikotarpiu net bėgdavau iš pamokų bei, „pasislėpusi“ muzikos mokykloje, pasinerdavau į grafikos bei spalvotų siūlų karalystę, mintyse dėkodama mūsų šeimos draugui, aktoriui Rimgaudui Karveliui, kuris iš vienų gastrolių dovanų man parvežė neįtikėtiną spalvotų siūlų rinkinį...

Na o šiandien, kaip žinia, gyvenimas vėl dėliojasi taip, kad šis mano gyvenimo kampas vėl lenda į paviršių, grodamas pirmuoju smuiku mano kasdienybėje bei inspiruodamas naujas mintis, naujus gyvenimo posūkius.

Metų staigmena, jei taip galima būtų pavadinti, įvardinčiau draugystę su visai šalia, vos už pusantro kilometro gyvenančia lietuve (kas yra buvęs JAV, turbūt supras, ką tai reiškia šios šalies masteliu...). Nes draugystė – tai ne gatavas parduotuvėje perkamas produktas, tai – nesuplanuojamas ir nenuspėjamas atsitiktinumas, kurį arba išloši, arba praloši... Tai – procesas, todėl didžiąja dalimi, manau, visa tai persikels į 2009-uosius, kur bandysim ją statyti, puoselėti, brandinti. Nes, kaip pasakė A. de Sent Egziuperi, „Vienintelė vertybė žemėje yra žmogaus ryšys su žmogumi“.

Metų kelione, be abejo, taptų kelionė po JAV, kuri tikrai paliko daug įspūdžių, atvėrė kitokį šios šalies vaizdą, sulaužė nemažai stereotipų, papildė atminties foto albumą begale stulbinančių vaizdų... Į tai, greičiausiai, telpa ir metų svajonė, nes jau seniai buvo svajota pamatyti Didįjį kanjoną ir Huverio užtvanką...

Visa kita sunku įrėminti į kažkokias kategorijas. Tai greičiau mielos kasdienės smulkmenos, kurias tyliai saugai savo atmintyje, tyliai mėgaujiesi jomis, tyliai svajoji toliau, dar ir dar kartą atmindamas, kad gyvenimas tęsiasi, ir nėra nieko pastovesnio už kaitą...

Gražių visiems ir prasmingų Naujųjų 2009-ųjų metų!
Te kūnas prisipildo sveikatos, siela – grožio, dvasia – šviesos ir gyvybės...