Portretas Nr. Mano brolis

Neįsivaizduočiau savo gyvenimo be savo brolio... :) Buvau iš tų mažesnių sesučių, kurias broliui visada būdavo sakoma saugot, kaip vyresniam broliui, bet vietoj to jis labai sėkmingai mane erzindavo, ko pasekoje būdavo, kad gerokai pasipešdavom :) Tačiau vis tiek buvom neišskiriami... Gal todėl labai daug prisiminimų yra iš to meto, kai gyvenom kartu ir saugojom vienas kito paslaptis...

Pamenu, turėjo brolis tokį keistą polinkį – valgyti cukrų :)) Kadangi dieną mama to daryti neleisdavo, tai brolis eidavo valgyti cukraus naktį... O aš prašydavau, kad neitų, nes man vienai būdavo baisu pasilikti... Kartą taip stipriai prašiau, taip stipriai į jo pižamą įsikibau, kad ta net suplyšo... :) Bet mama vis tiek buvo už mudu protingesnė ir žymėdavo cukraus lygį cukrinėje, taip atsekdama, kas vyksta naktimis su tais saldžiais milteliais... :)

Paskui mes atradome, kaip galima naktį pamatyti žvaigždes.. :D Ogi daužai stipriai galvą į pagalvę, kol pradeda akyse mirgėti tokios „žvaigždutės“ :)) Nuo to laiko, panašu, abu esame „trenkti“... :)

Buvo laikas, kai, užsidarę visam savaitgaliui tamsiame kambarėlyje, ryškindavome nuotraukas, o paskui džiovindavome jas prilipinę prie vonios plytelių, buvo laikas, kai kaip išprotėję be šalmų važinėjomės jo mopedu, kartu šaudydavome iš lankų pas senelį Utenoje... Daug visko iš tiesų buvo.. :))

Buvo ir taip, kad man atitekdavo viskas, kas likdavo nuo brolio: rūbai, žaislai, dviratis... O mokykloje visi mokytojai netrukdavo paklausti, ar nesu kartais tokio Daliaus sesuo... Taip, taip, ta pati... Galiausiai tai tiek įgavo pagreitį, kad net studijuoti nuėjau to paties, kaip ir brolis... Tada mokytojų rolę perėmė dėstytojai, reikšmingai nutęsdavę: „Aaaa.... tai būsi jo sesutė....“

Užkrėtė jis mane architektūra, kai pirmuose kursuose darydavo maketus, o aš, tuomet paskutinių klasių moksleivė, jam padėdavau. Patiko. Labai patiko tuos maketus man daryt. Taip kad neliko paskui kitos išeities, kaip kad eiti ten pat... Ir tai ne pabaiga... Paskui ir dirbti teko toje pačioje srityje, kaip brolis – reklamoje.
Žodžiu, brolis visaip kaip buvo (ir praktiškai tebėra) tas, kuris pramina vienokius ar kitokius kelius mano gyvenime :)

O šiaip, kai pagalvoji, esame tokie skirtingi... Su skirtingais pasauliais, su skirtingais temperamentais, su skirtingais gyvenimo prioritetais... O finale vis tiek – esame brolis ir sesuo... Vieno kumščio pirštai.
Ir sunku būtų dabar įsivaizduoti kitaip... :)

Na o šiandien rašau apie tai, nes kaip tik jo gimtadienis ;)
Su tavo švente, brolau!!! ;)

Gėlytė :)

Tęsiant nertų gėlyčių, kuriomis buvau ne per seniausiai užsikrėtusi, temą, štai dar vienas nedidukas papuošaliukas...

Šį kartą jis skirtas Austėjos dukrelei Gertrūdai. :)

Atskirai šio daiktelio nefotografavau, bet štai, turiu dabar nuotrauką kartu su visu modeliuku :)

Tikiuosi, per savo krikštynas mažoji atrodys puikiai :) O ir ant suknelės ar krikšto žvakės galės prisisegti dar ir kitą gėlytę, esančią komplekte su šia :)

Foto – Austėjos

Jis paklausė: Kodėl tu sustojai?
Atsakiau, kad krypties nerandu –

Tylią naktį nei vėjo, nei šuoro...
Tamsią naktį žvaigždės nematau...

Į pėdas statant kojas dėlioti
Jis man patarė. Aš paklausiau.

Po mažytį, nematomą colį
Žemę visą skersai apėjau...

Nėštukių metas

Artėja vasara, ir visos, tarsi susitarę, pradeda lįsti į dienos šviesą nėštukės...

Vieną vakar „nušoviau“, pora dar laukia eilėje, kol ateis jų metas...

Karšta...

Panašu, kad pas mus atėjo vasara... Dieną termometras rodė visus apvalius 30°C, ko pasekoje aš, pasiėmusi pluoštą skaitalo ir atsisėdusi ant sofos, beskaitydama ėmiau ir... užmigau...
Atsibudau su tuo pačiu skaitalu rankose, su kojomis, užkeltomis ant savo mėgstamo taip vadinamo gimnastikos kamuolio, niekaip nesuprasdama, kaip tos mano kojos nenuriedėjo nuo mano apvaliojo bičiulio :)

Dabar gi, 9 valandą vakaro, jau „atvėso“ - termometras rodo „tik“ 25°C...
O aš galvoju: „Jei dabar taip, tai kas bus vasarą?“...

Reklama per tv

Visada buvau iš tų, kurie įsidėmi pačią reklamą (jei ji įdomi), o ne produktą, kurį ta reklama pristato :) Aišku, jei per 30 sekundžių produkto pavadinimas pakartojamas 5 kartus (kas visada daugiau ar mažiau siutina), tai nori nenori įsidėmėsi tą pavadinimą, bet tada jau nebenorėsi net pažiūrėti parduotuvėje į to produkto pusę :)

Šiandien, bežiūrėdami savo vienintelę šiuo metu sekamą laidą per tv – „American Idol“, įsikalbėjom su Darium apie tai, kad turbūt nei vienas nesame nusipirkę nei vieno produkto, reklamuojamo per tv, o gerai pasiknisus po atmintį turbūt išeitų, kad taip pat yra ir su kitais kanalais transliuojama reklama. Žodžiu, esame totaliai ne reklamos aukos. Tačiau reklamą su vienokiu ar kitokiu „cinkeliu“ abu mėgstame.

Ir, taip jau sutapo, kad šiuo metu per tv rodo vieną iš mus smagiai nuteikiančių reklamų (:



Kita gi, kurią prisiminėm iš vasaros, yra ši:



Na o likusios visos reklamos (gal išskyrus keletą išimčių, kurias šią minutę tiesiog esu užmetus kažkur atmintyje), transliuojamos per JAV tv, prisipažinsiu, yra tokios, per kurias norisi išjungti garsą ir atsitraukti nuo tv...

P.S. Uoj, kaip gi galėjau užmiršti dar vieną reklamą, nuo turios ir kilo mintis vakar padaryti šį įrašą :)))
Nepatikėsit, tai - Coca-Cola reklama, savo stilistika primenanti „minuscule“ filmukų seriją :)

Aš džiaugiuosi

Nežinau, kaip jūs, bet aš tai labai džiaugiuosi prezidento rinkimų rezultatais.

Nors nesu iš tų, kurie žino visus politinius užkulisius, visas vidaus ir užsienio politikos smulkmenas, aš tikiu, kad Dalia Grybauskaitė – tas žmogus, kuris gali lietuviams įkvėpti daugiau pilietiškumo, daugiau optimizmo, ryžto ir noro kažką daryti tiek kiekvienam atskirai, tiek visiems kartu „vardan tos Lietuvos“.

Sakoma, jog stebuklų nebūna ir kad vienas lauke – ne karys... Kita vertus, norisi tikėti, kad bent kažkas pasikeis. Kad bent kažkas pajudės iš mirties taško ir kad tai bus kažkokia nauja pradžia...

Beje, tai – pirma prezidentė, kuri gimus ir augus Vilniuje. Be to, baigusi tą pačią mokyklą, kurioje mokiausi ir aš. Tiesiog smulkmena, bet vis tiek maloni :)

Taigi – sėkmės naujajai mūsų prezidentei ir išminties laviruojant tarp sunkmečio vargų bei prioritetų!

P.S. Keletas straipsnių žiniasklaidoje šia „karšta“ tema:
Išrinktoji prezidentė D.Grybauskaitė: „Laikas toks, kad daugelį žmonių vilčių turėsiu pateisinti“ (Lietuvos Rytas)
D. Grybauskaitė įspėjo: visi privalės keistis (Lietuvos Rytas)
D.Grybauskaitės taikiklyje – penki A.Kubiliaus ministrai (delfi.lt)
Verslininkai: kai vyrai nesusitvarko, ateina moterys (alfa.lt)
Grybauskaitė: tikiuosi, būsiu stabilizatorius (alfa.lt)

Knygos. Gimimo slėpinys

Na va, perskaičiau ir antrąją knygą...

Aleksandras Žarskus. „Gimimo slėpinys“

Pastaruosius metus vis po truputį domėjausi panašiomis temomis, todėl ši knyga man buvo tarsi konspektas viso to, apie ką buvau mąsčiusi, ką buvau nugirdusi ar perskaičiusi, sudėtas į vieną knygą ir dar papildytas nepaprastai įdomia informacija, kuri padeda suverti visus atskirus gabaliukus ant vieno siūlo. Visa tai atveria tarsi naują savęs, pirmiausiai – kaip dukros, paskui – moters, galiausiai – kaip žmonijos gyvybinio siūlo tęsėjos, suvokimą...

Galėčiau pasakyti, kad tai – knyga, kurią rekomenduočiau perskaityti kiekvienai merginai, moteriai. Net ir tuo atveju, jei jos pasaulėžiūra ne tokia, kokia autoriaus. Tu gali nepriimti visko, apie ką rašoma, tu gali turėti kitokią savo nuomonę, bet pamąstyti apie visa tai bent vieną kartą gyvenime, manau, tiesiog gyvybiškai būtina...

Įdomu, kad tam, jog suprastume, kodėl šiuolaikinę visuomenę valdo daiktai bei tokie dirgikliai kaip nikotinas, alkoholis, kitos narkotinės medžiagos, turime atsigręžti į tą pirmąją valandą, kai tie žmonės gimė. Į jų motinas, kurioms galbūt net nebuvo sudarytos sąlygos pabūti su savo vaiku pirmąsias jų šiame pasaulyje valandas; į Sistemos įdiegtus gimdymo, žindymo, maitinimo tuo metu primestus standartus... Visa tai gali atrodyti smulkmenos, nuo kurių vargiai ar kas galėtų priklausyti... Bet ar tai – tikrai smulkmenos..?

Kas vyksta į pasaulį atėjusio vaiko smegenyse, kai nukerpama dar pulsuojanti virkštelė, ką praranda motina, kurios kūdikis nepažindomas per pirmąją valandą, kas sugalvojo vaikų maitinimą pagal grafiką, kodėl vieni vaikai gimę šypsosi ir būna budrūs, o kiti apatiškai miega ir atsimerkia tik po keleto savaičių, kieno patogumui vystomi kūdikiai, kas sukelia pogimdyvinę depresiją, kodėl tiek daug vaikų šiais laikais su kreivais dantimis – šie ir daugelis kitų ne mažiau įdomių klausimų nagrinėjama autoriaus knygoje, patraukliai papildant juos tyrinėjimų išvadomis, gamtos pavyzdžiais, įvairių moterų liudijimais...

Naivu, aišku, būtų tikėtis, kad kiekvienas, perskaitęs šią knygą, įtikės visu tuo, kas joje rašoma. Kita vertus tikiu, kad tokios knygos tikrai sumažintų skaičių tokių moterų, kurios, pasiėmusios savo pirmagimio gimdymo istoriją skaito ir verkia, matydamos gydytojų įrašus apie tai, ką joms gimdymo metu darė joms pačioms kartais net nežinant...

P.S. Labai į temą šios dienos straipsnis delfyje apie kūdikių žindymą...

Knygos. Aš iki gimimo

Gavau vakar siuntinį nuo draugės iš Lietuvos, kuriame buvo dovanų dvi knygos: Aleksandro Žarskaus „Aš iki gimimo“ ir „Gimties slėpinys“. Pirmąją jau perskaičiau, todėl skubu pasidalinti įspūdžiais...

Aleksandras Žarskus. „Aš iki gimimo“

Knygos anotacijoje rašoma: „Knyga skirta sąmoningumo žadinimui ir auginimui mylinčio žmogaus, kuris, suvokęs savo amžinumą ir vieningumą su visa gyvybe, atrastų savyje tą meilę, kurios dėka laikosi visas pasaulis.“

Ir nors knygoje koncentruojamasi į gyvybės pra(si)dėjimo klausimus, joje apstu bendrųjų gyvenimo principų, įdomių įžvalgų tiek žiūrint per krikščionybės, tiek per mokslo, tiek per psichologinę prizmę, ko pasekoje knygą skaityti buvo nepaprastai įdomu, netgi turint omenyje, kad tokioje samplaikoje tenka tekstą savotiškai „filtruoti“, atsirinkti, kas tau pačiam priimtina, pamąstyti ties tuo, kas tau atrodo esant kitaip, suklusti ties tais dalykais, apie kuriuos galbūt niekuomet nebuvai susimąstęs... O gal kada ir susimąstei, bet, neradęs konkrečios atsakymo į rūpimą klausimą formuluotės, taip ir palikai viską savaiminiams procesams sudėlioti į savas vietas laikui atėjus...

Viena iš tokių formuluočių, kurias suvoki pats, bet nesugebi netaikliais savo žodžiais perduoti kitiems, man pasirodė apie streso ir ramybės mūsų gyvenime kaitą, apie kančios ir gėrio konfliktą bei jo prasmę... Apie tas dvi kiekvieno reiškinio puses...
„Kiekvienas reiškinys turi savo antrąją pusę. Kita „pavojingo“ ir pilno kančių pasaulio pusė yra ta, kad jis labai tinkama vieta sielai mokytis dvasinių savybių. Lengva mylėti, kai esi mylimas, tačiau tokia meilė labai silpna. Mes nuolat girdime skundus – manęs nemyli. Tikroji meilė, atlaidumas, pasiaukojimas, kantrybė ir kitos dvasinės savybės įgyjamos ir užgrūdinamos sunkiose sąlygose, kuomet esi skriaudžiamas, niekinamas ir panašiai, ko žemėje tikrai netrūksta...“

Apskritai paradoksų knygoje nemažai, nors finale iš tiesų galima būtų įžvelgti bendrą viso ko principą, apie kurį ir eina kalba: materialinio bei dvasinio pasaulio priešpriešą, kurioje telpa ir tai, kad vienoje plotmėje „toks tokį traukia“, o kitoje – „priešybės traukia viena kitą“; tai, kad pasekmės ir priežastys sąveikauja tiek viename, tiek kitame lygyje, tik veikia skirtingu greičiu; tai, kad kalbant apie organizmų simbiozę bei parazitozę, viskas priklauso tik nuo požiūrio bei pažinimo; o apsigimimai ir neįgalumas yra tik mūsų, reginčių kūną, bet užmirštančių pažvelgti į sielą, problema bei noras visur kur sukurti šiltnamio sąlygas, neįsigilinus iš tiesų, ar jos tikrai neša naudą, o gal visgi yra tik žalingos mūsų dvasiniam tobulėjimui..?

Autorius, į daugelį dalykų žiūrėdamas per savotišką krikščionybės prizmę, man pasirodė nevengiantis sulaužyti kai kuriuos gan giliai nusistovėjusius stereotipus, kurie, seniai tapę tarsi norma, gali pasirodyti iš tiesų ne tokie jau ir teisingi... Mano akis užkliuvo už trijų iš jų: už nuodėmės, atgailos ir krikšto. Pirmoji užkliuvo, nes turbūt pirmą kartą taip aiškiai radau išdėstytą teigiamą nuodėmės pusę, atgailą pagaliau radau įvardintą ne kaip gailestį, o kaip mąstymo pakeitimą, ką ir reiškia tiesioginis graikiškas žodžio „metanoeho“ vertimas, daug kur minimas Rašte, ir pagaliau nudžiugau radusi ne religinę žodžio „krikštas“ reikšmę. Tai – pradžios padarymas, nužymėjimas... Prisipažinsiu, kad jau senokai ieškojau šio žodžio formuluotės...

Dar vienas labai džiugus ir patrauklus dalykas man pasirodė tas, kad tai – ne iš kokios nors kalbos versta užsienio knyga, bet lietuvio darbas. Dar daugiau – nors knygoje liečiamos temos yra labai glaudžiai susijusios su moters pasauliu, jos fiziologija, kai kur iš tiesų stebina įžvalgos, užrašytos vyro, ir tada nejučiom pagalvoji, kad dar ir ne kiekviena moteris žino apie tokius dalykus, kurie turėtų būti, regis, savaime suprantami, atrandami, perduodami iš kartos į kartą, bet jau užmiršti, išniekinti „modernios“ kultūros, kurioje gyvename...

Atskira tema, be abejo, būtų daug asmeniškesni dalykai, kurie palietė beskaitant šią knygą, ypač kai žinau brolio bei savo pačios atsiradimo istoriją „nuo... iki...“, kas glaudžiai susisiejo su knygoje nagrinėjama minčių, informacijos formavimo/perdavimo teorija, tačiau tam tie dalykai ir yra asmeniški, kad liktų tik savose mintyse, neperžengdami to sleksčio, kur mintys gali būti išsakomos garsiai...

Na ir pabaigai – keletas tiesiog patikusių, dalinai seniau žinomų, bet iš naujo atrastų minčių iš knygos:

• Vystomasi ir augama tik ten, kur yra kliūtys ir sunkumai.
• Mes paveldime ne ligas, o požiūrį į gyvenimą.
• Leningrado blokados metu ar kitose labai sunkiose sąlygose pirmiausiai žuvo tie, kurių tikslas buvo išlikti, o išliko tie, kurie turėjo kilnesnius tikslus ir rūpinosi kitais.
• Kuo dalykas šventesnis ar baltesnis, tuo labiau jį galima subjauroti ar apjuodinti.
• Ateitis keičiama praeitį padarant savo mokytoju, o nuodėmę – išminties šaltiniu.
• „Žmogui reikia to, ką turi blogiausio savyje, kad pasireikštų, kas jame yra geriausia“ - P. Coelo

Tai tiek. Eisiu skaityti antrosios šio autoriaus knygos ir, tikiuosi, vėl pasidalinsiu įspūdžiais :)

Mezgame vaikams

Kai norisi šiek tiek padaryti pertrauką tarp papuošalų gamybos, imu į rankas virbalus...
Prieš Velykas, tiesa, nusimezgiau paltuką, tik va apdailai siūlų pritrūkau, tai ir stovi, kol gausiu papildomą partiją užbaigimui...
Tuo tarpu ėmiausi kiek mažesnio projekto – komplektuko vienam mažam žiogui :)

Automatinis teksto kirčiavimas

Prisipažinsiu, kad pakankamai nustebau, kad toks dalykas yra... Kaip sakoma, genialu tai, kas paprasta. Nežinau, kaip jums, bet man toks dalykas, kaip automatinis teksto kirčiavimas, atrodo labai naudingas...

Puslapį galite rasti čia.

Medžių žydėjimas

Kaip sniegu apsikloję žiemą,
Taip vasarą – žiedais, žiedais, žiedais...

Kai pranešė, kad šiandien lis, čiupau savo fotoaparatą ir aplėkiau visą žiedais apsipylusį mūsų kvartalą... Gaila, kad kvapo vaizdai neperteikia, nes jie čia šiuo metu – taip pat nepakartojami...

frivolite.lt. Kas toliau?

Kai prieš beveik metus atradau taip vadinamą frivolite techniką, negalvojau, kad atsiras nemažai merginų, kurios lygiai taip kaip aš, pradėjusios nuo nulio, užsikabins bei lygiai taip pat entuziastingai ims kažką galvoti toliau, kažką daryti...

Prieš keletą dienų viena iš mūsų ratelio ėmė ir sukūrė frivolite.lt tinklalapį... Ir nors tai – tik pradžia, o ir tinklalapis kol kas gan lėtokas, mąstom toliau, ką galim iš to padaryti... Gal, žiū, ims ir nutiks taip, kad visa tai virs mini lietuviškai frivolite nėrėjų bei gerbėjų studija ar net parduotuvėle :) Būtų visai smagu, tiesa? :)

Patinka man, kai yra bendraminčių :)

Gėlės mamai

Motinos dienos proga nutariau užsakyti mamai gėlių. Internete išsirinkau kompaniją, pristatančią gėles, ir išrinkau mano manymu mamai turinčią patikti pavasarinę puokštę...

Kadangi Motinos diena – sekmadienį, o gėlininkai savaitgaliais nedirba, teko tai padaryti keletu dienų anksčiau ir visą reikalą suorganizuoti ketvirtadieniui... Užsakyme pažymėjusi, kad pageidauju, jog gėlės būtų pristatytos pirmoje dienos pusėje, ramiai laukiau, kaip kas susiklostys.

Pagaliau vakare gavau ženklą iš mamos, kuris reiškia, kad metas lįsti į Skaipą. Deja, taip gavosi, kad pas mamą buvo problemų su kompiuterio garsu, tad istoriją, kaip ji gavo gėles, mama man tiesiog parašė, o aš stebėjau tuo tarpu visą rašymo veiksmą bei labai emocingus visa tai lydinčius rankų gestus ir mimikas :)

Taigi – rašytiniai mamos įspūdžiai...

„Gavau tavo nuostabią puokštę. Su visokiais nuotykiais atidavė man ją apie trečią valandą. Mat nuo dvylikos išėjau į konferenciją ir išsijungiau telefoną :) O kai ji baigėsi, įsijungusi vėl telefoną radau penkis praleistus skambučius... Bandau skambinti, kas čia toks, o ten užimta. Tai įsėdau į truliką važiuoti į RIMI, tada jis man perskambino, tad vėl teko išlipti ir eiti atgal. :)

Man telefonu pasakė, kad yra siuntinukas, aš supykus sakau, kad reikėjo palikti sekretorei, o jis sako, kad po švenčių bus jau vėlu. Klausiu, nuo ko, sako, pati pamatysit... Tai vos po velnių nepasiunčiau :D
Bet paskui atgal važiuodama jau supratau, kad nuo tavęs...

Kai pamačiau puokštę, iš kurios namie pasidariau keturias dideles, tai vos nenumiriau – galvoju, kur aš ją dėsiu, kaip su truliku nuvažiuosiu – juk jie sausakimši... :D

Kai nuvažiavau į RIMI, tai galvoju, kaip čia man dabar su tuo vežimu... Įėjau į gėlių parduotuvę ir paprašiau, kad pamerktų kol apsipirksiu – papasakojau kaip atvažiavau, tai priglaudė.

Žodžiu, daug man šoko buvo, bet paskui nusiraminau :) Dabar kai matau keturias gražias puokštes, tai buvo verta ir pasinervinti. Viena puokštė iš dvylikos tulpių, kita – iš penkių šakų baltų alyvų, trečia – devynių didelių labai gražių lelijų, o ketvirta – penkių kažkokių labai gražių violetinių gėlių.
Tulpės šviesiai gelsvos, nuostabios, pilni namai gėlių.

Išėjau iš konferencijos ankščiau, galvoju daržus palaistysiu ir eisiu kino žiūrėti, tai va tas ‘ankščiau’...“ :)

Štai tokia šoko terapija mamai Motinos dienos proga :) Bent bus ką prisiminti, kaip abi pasijuokėm :)