Vaidmenų mainai

Šiuo metu mūsų šeimoje vyksta tam tikri vaidmenų mainai - aš dirbu, o vyras atostogauja, t.y. visą dieną būna su vaikais. Tai nuostabi galimybė man pabūti vyro kailyje, o vyrui – įsijausti į mamos, kuri sėdi visą dieną namuose su vaikais ir nieko neveikia, vaidmenį :) O ir vaikams puiki galimybė praleisti daugiau laiko su tėčiu.

Praėjus maždaug savaitei jau pradėjom matyti tam tikrus pokyčius. Prieš rašant toliau turiu pasakyti, kad mano vyras niekada nesišalino nuo vaikų priežiūros, puikiai (kartais geriau už mane) su dukrytėmis susitvarkydavo, net kai jos būdavo dar visai kūdikiai. Taigi, praėjus savaitei pastebėjau, kad vyras pasidarė tikras Barboros pietų miego sargas. Anksčiau jis mane vis pakritikuodavo, kad užmigdžius Barborą „perspausdavau“ visus tildydama. Bet dabar, kai jam tenka pačiam užmigdyti Barborą (3m), kai tos kelios miego valandos yra neįkainuojama galimybė skirti laiko sau, tai neduok, Dieve, kas nors pamėgintų patriukšmauti. Į Lietuvą iš Anglijos atvažiavo geriausia Liepos (6m) draugė, kurios ji labai laukė, bet kadangi tuo metu miegojo Barbora, vyras griežtai pasakė, kad tegu ta draugė ateina į svečius po Barboros pietų miego. Nepadėjo jokie įkalbinėjimai: kad mergaitės pabus kitame kambaryje ar lauke :) Kitą dieną atvažiavo kita draugė su vaiku irgi iš užsienio, tai vyras per domofoną trumpai pareiškė „Barbora miega, Rūta darbe.“ Kai vakare jam priekaištavau, kad gi žmogus atvažiavo ne iš Karoliniškių, o iš užsienio ir galėjo nors arbatai pakviest, tai jis pareiškė „Pietų miegas – šventas reikalas. Vardan ramybės aš net į tuliką neinu ir apskritai beveik nekvėpuoju, kad tik nesukelčiau jokio triukšmo“ :))

Nors mes vienas kitą gan gerai suprantame, bet pradžioje, kai grįždavau po darbo namo vyras iškart norėdavo perduoti man vaikų priežiūrą. O aš sakydavau, kad grįžus man reikia ir persirengti, ir pavalgyti, ir šiaip kokio pusvalanduko persiorientuoti nuo darbo į šeimą. Tai gera pamoka ir man, nes pati dažnai norėdavau vos įžengusiam po darbo vyrui įbrukti į rankas vaikus, o pačiai kur nors pabėgti :) O kažkurią dieną tai jis mane galutinai prajuokino. Grįžau iš darbo, vyras su mergaitėmis buvo lauke. Aš neskubėdama persirengiau, padariau šeimynai valgyti ir išėjau į kiemą. Vyras vos mane pamatęs nepasakęs nei labas, nei kaip sekėsi garsiai atsiduso su palengvėjimu, ranka nuo kaktos nusibraukė prakaitą ir beveik bėgte nubėgo namo. Suprask – jis žiauriai pavargo su vaikais :))

Dar pastebėjau, kad vyras pasidarė meilesnis, lipšnesnis, pradėjo rodyti daugiau dėmesio. Paprastai, aš būdavau kaip kramtoma guma, nuolat iš vyro prašydavau dėmesio ir pan. Šiuo metu darbe susilaukiu pakankamai dėmesio ir pripažinimo. Nors kartais tenka susidurti ir su karčia kritika, bet gan dažnai darbe susilaukiu pagyrimų, komplimentų ir kitokių paskatinimų, kurie tarsi kelia mano savivertę, motyvuoja dirbti ir save realizuoti. Darbas gan dinamiškas, tad įspūdžių man netrūksta, o taip pat yra galimybė transformavus savo kūrybinius sugebėjimus juos panaudoti darbe. Todėl grįžusi namo aš tiesiog galiu džiaugtis savo šeima, nieko iš jos nesitikėdama. Tuo tarpu, vyras visą dieną praleidžia su dukromis, kurios retai būna dėkingos, bet dažniau pilnos norų, pageidavimų, zirzenimų ir kaprizų. Laikas, kurį jis praleidžia su jomis yra neįkainuojamai brangus ir vertingas, bet niekas (beveik niekas ;) jam nedėkoja, nesako komplimentų, pagyrimų ir pan. Todėl jo tikėjimas tokia tėvyste bei mano supratimas, padėka ir pripažinimas yra pagrindiniai jį statydinantys varikliukai (na ir sakinį sudėliojau!:) Kaip gerai, kai galiu suprasti kaip jis jaučiasi. Beje, jis negali sulaukti kada eis į darbą :) Dabar abu vienareikšmiškai sutinkame, kad dirbti yra žymiai lengviau nei visą dieną būti su vaikais!

Vyrų ir moterų skirtumai

Vyras vakar priminė seniai matytą ir užmirštą filmuką apie moterų vyrų skirtumus :)

Kai per daug draugių

Mano Liepa (5m) yra komunikabili ir draugiška mergaitė. Noriai bendrauja ir žaidžia su kitais vaikais. Turi gerų draugių. Bet pastebėjau, kad jei vienu metu būna daugiau nei viena draugė, tai jos nuolat pykstasi. Su kiekviena atskirai draugauja puikiai (na, su šiokiais tokiais pasipykimais), bet jau kai jų daugiau, tai varge varge... Pavydo scenos, verkimai, skundimai...

Ta proga prisiminiau, kad mokyklos laikais aš irgi turėjau tris geras drauges. Su kiekviena atskirai sutardavau puikiai, bet suėjus bent dviem, tai būdavo tikras košmaras, o viena iš jų buvo labai pavydi :) Kartą pas mane svečiuose buvo viena iš tų draugių ir kaip tik tuo metu paskambino į duris kita draugė (ta pavyduolė). Nenorėdamos komplikuoti situacijos nusprendėm, kad ta, kuri jau buvo pas mane pasislėps balkone. Taip ir padarėme. Viskas būtų buvę gerai, jei lauke tuo metu nebūtų buvę minusinė temperatūra ir jei ta atėjusi draugė nebūtų užsisėdėjusi. Nu, niekaip negalėjau jos "išprašyti". Sakiau, kad užsiėmusi, kad blogai jaučiuosi, kad tuoj grįš brolis, kad turiu išeiti (žodžiu kūriau visokias priežastis, kad tik ji išeitų). Bet ji neišėjo gerą valandą. O mano vargšė draugė su trumpom rankovėm minusinėj temperatūroj šalo balkone. Tuo metu mes "ant buto" buvom priėmę gyventi tris studentes. Jos matė kaip mano draugė šąla, nes iš jų kambario irgi buvo durys į tą patį balkoną. Tai jos kelis kartus kvietė ją į vidų, bet draugė kaip tikra Marytė Melnikaitė kentėjo iki galo. Tikras stebuklas, kad ji po šio draugystės išbandymo neperšalo.

Jei manote, kad jūsų santykiai komplikuoti, tai džiaukitės bent tuo, kad jums nereikia šalti balkone :)

Laimingos santuokos receptas

Skaitau knygą, kuri mano viduje daro revoliuciją :) Apie tos knygos autorę dr. Laurą Schlessinger girdėjau iš gerbiamo dr. psichoterapeuto Gintauto Vaitoškos. Jis tuomet minėjo knygą "Tinkama vyrų priežiūra ir maitinimas". Tiesą sakant, mane vien knygos pavadinimas papiktino :) Ne tai, kad papiktino, bet net labai papiktino! Nors tą knygą matydavau knygynuose, bet puse metų jos išdidžiai nevarčiau :) Orumas neleido :) Bet visą tą laikotarpį girdėjau iš kitų moterų teigiamus atsiliepimus ir liudijimus kaip joje aprašomi principai keičią jų santuokas.

Pagaliau įveikusi savo išdidumą nuėjau į knygyną nusipirkti tą "kvailą" knygą :) Aplėkiau gal 5 knygynus ir niekur jos neberadau - pasirodo, kad ji jau išpirkta ir prekyboje nėra :( Taip sakant: traukinys *ikančių nelaukia :) Na, bet galiu pridurti, kad tada atvažiuoja expresas, t.y. pasirodė kita tos autorės knyga "Laimingos santuokos receptas" :)

Taigi, skaitau aš tą knygą ir negaliu atsistebėti ten pateikiama filosofija. Jei autorius būtų vyras, tai ko gero trenkčiau knygą lauk, bet autorė yra moteris... :) Nors, aišku, skaitydama vis bandau ieškoti priežasčių, kodėl turėčiau neigti viską, kas ten rašoma, bet išskyrus savigailą nieko daugiau nerandu. Tiesiog suprantu, kad autorė rašo tiesą, o mano reikalas - peržengti išdidumą ir elgtis taip, kaip ten parašyta. Na, tiesa, kurį laiką viską skaičiau tarsi iš šalies, nes maniau, kad mūsų šeima netelpa į standartinius rėmus, tad ten ne apie mus. Tačiau knygoje pateikiama tiek daug pavyzdžių ir įvairių šeimų liudijimų, kad atsirado vietos ir mūsų šeimai :) O kas svarbiausia, kad knygoje aprašomi principai veikia ir mūsų šeimoje :) Tiesiog neįtikėtina!

Tiesa pasakius, mano natūra yra pesimistinė ir aš patikiu permainom tik tada, kai jos būna labai ilgalaikės. Tokie pasakymai "štai jau mėnuo mes nesipykstam" arba "aš esu laiminga" kai tuo tarpu prieš kelias dienas mačiau krokodilo ašaromis verkiančią depresuotą merginą - tai manęs neįtikina. Tad rašau su viltimi, kad vykstantys teigiami pokyčiai bus ilgalaikiai.

Norėtumėt, kad trumpai papasakočiau kas ten aprašyta? Deja, nemoku :( Nebent galėčiau nurašyti tai, kas yra ant knygos nugarėlės:

Kaip grojant skirtingais instrumentais išsaugoti šeimos orkestro darnų skambesį?

1. Elkitės su sutuoktiniu taip, tarsi mylėtumėte jį/ją savo paskutinę gyvenimo akimirką – kad ir kokie priešingi jausmai tuo metu jus būtų apėmę.

2. Kiekvieną dieną rimtai susimąstykite, kuo galite prisidėti, kad jūsų sutuoktinio gyvenimas būtų geresnis ir laimingesnis.

3. Būkite toks žmogus, kurį norėtumėte mylėti, apkabinti, pas kurį skubėtumėte sugrįžti namo, dėl kurio galėtumėte aukotis.

Jei laikysitės šių trijų dr. Lauros Schlessinger taisyklių, savo santuoką tikrai išgelbėsite nuo katastrofos!

Jei jūs šeimoje džiūstate, sutuoktinis nerodo jums dėmesio, jus žlugdo, sekina, nervina, jei norite jį nužudyti, tai prieš nužudant perskaitykite šią knygą ir pamėginkite nors tris savaites vadovautis ten aprašomais principais. Jei teigiamų pokyčių neįvyks, tada galite ... dar tris savaites vadovautis tais principais. O tada pokyčiai tikrai įvyks ;)

Foto iš powertothrive.com

Kaip aš bėgau nuo moteriškumo

"Papludimyje bėgančios moterys" Pablo Picasso, Foto iš web-arts.com.au

Štai neigiamos mano savybės, kurių pastaruosius 10 metų stengiausi atsikratyti: jautrumas, gilinimasis į detales, intuicija, susitelkimas ties santykiais, įsijautimas į kitą, intymumas, emocionalumas. Bendrai paėmus jose nėra nieko blogo, bet jei žiūrėčiau konkrečiai į savo gyvenimą, tai man atrodo jos viską gadino. Pirmiausia kas man užkliuvo, tai susitelkimas ties santykiais - man yra svarbu turėti gerus artimus santykius su man artimais žmonėmis (vyru, vaikais, tėvais, draugais, bendradarbiais). Todėl pajautus, kad juose kažkas ne taip aš iškart pradėdavau "krapštinėti" ir aiškintis. Aišku, labiausiai dėl to nudegu šeimoje, nes vyras baisiai nemėgsta aiškintis. Tad ilgainiui susidarė nuomonė, kad savo tokiu aiškinimusi tik apkartinu kitiems gyvenimą. Tas pats yra ir su kitomis savybėmis. O pavyzdžiui jautrumas, intymumas, įsijautimas į kitą tiesiog grynas nervų eikvojimas, vedantis prie neišsipildžiūsių lūkesčių ir nusivilimo. Štai taip visai nesąmoningai aš masčiau. Norėjau būti šalta, nekreipianti dėmesio į detales ir santykius, vadovautis logika, turėti aiškų tikslą ir jo siekti - būti geležine moterimi.

Todėl pernai moterų konferencijoje klausydama pranešėjų apie moters tapatybę, jos svarbą, apie aukščiau išvardintų savybių neįkainuojamumą verkiau - tai, ką laikiau gėdinga pasirodo yra vertinga. Visa tai yra dovanos, kurių neturi vyrai, kuriomis mes juos praturtinam, jomis kuriami jaukūs namai, tvirti santykiai, laimingi vaikai. Po truputį tai pradedu suprasti ir todėl didžiausias mano šių metų troškimas - pakeisti požiūrį į save. Tiesiog jaučiu, kad daugelio problemų priežastis yra ne aplinkoje ar kituose, bet manyje. Sunku išsilukštenti, bet labai pasistengsiu. Pasistengsiu didžiuotis savo jautrumu ir emocijomis, susitelkimu ties santykiais ir detalėmis, pomėgiu "shopintis" ir vilnos vėlimu, savo žemu ūgiu ir išraiškingais klubais :) O taip vat!

Aš tave myliu, šlykštuk! (Rūta)

Paskutiniu metu vis patenku į diskusijas apie žmonų - vyrų santykius. Neišsemiama tema :)) Dažnai ir į dienoraštį norisi apie tai parašyti, bet vis bijau, kad ko per daug nepasakyčiau :) Štai ir paskutiniame mamų klube moteriškės pradėjo diskutuoti apie kai kurias vyrų ydas, su kuriomis sunku susigyventi. Ginčijosi ar reikia keisti vyrus, ar pačioms keistis (skausmingas klausimas) :D

Minėtame mamų klube dalyvavo ir kelios netekėjusios merginos, kurioms ta diskusija tikriausiai baisiai atrodė :) Tai viena iš jų neapsikentusi paklausė "O tai jūs prieš ištekėdamos nematėte, kad jūsų išrinktieji turi tas ydas??? Jos juk staiga neatsirado santuokoj, o jei matėte prieš tekėdamos, tai kodėl tekėjote? Dabar jau reikia tik susitaikyti su tuo."

Norėjosi atkirsti "palauk, ištekėsi, tai kitaip šnekėsi" arba "gal dėl to ir pati dar neištekėjusi..." ir pan. Bet po to pagalvojau, kad aš masčiau lygiai taip pat. Maža to, bijodama aklai ištekėti, prieš vestuves padariau teigiamų ir neigiamų mano būsimojo vyro savybių sąrašą. Neigiamų savybių sąrašas buvo ilgesnis nei teigiamų. Apsidžiaugiau, kad esu blaivame prote ir neapakusi iš meilės :) Nors šiandien galima pasakyti, kad gal tai ir buvo tikras apakimas - matydama, kad busimasis turi daugiau neigiamų savybių nei teigiamų aš vis tiek už jo ištekėjau :D Kas buvo, tas buvo. Kaip ta mergina pasakė "... dabar jau telieka su tuo susitaikyti..." :D

Mamų klube lektorius minėjo eksperimentą, kurio metu žmonės buvo izoliuoti nuo dirgiklių, nuo pojūčių. Įdomu tai, kad tiems žmonėms prasidėjo haliucinacijos - jie pradėjo jausti skonį, kvapą ir kitus pojūčius, kurių nėra - psichika pradėjo pati kurti dirgiklius. Kur lenkiu? Lenkiu į tai, kad niekada nebus viskas gerai, o jei ir bus, tai vis tiek mūsų psichika ką nors susikurs, dėl ko pradėsime "ėsti" savo vyrus :)

Paskutiniu metu stengiuosi vadovautis vieno man gerbiamo žmogaus išsakyta mintimi: "Į viską galima žiūrėti dviem būdais - rimtai arba su jumoru. Jei žiūrėsi rimtai, tai nuvažiuos stogas ir dienas pabaigsi psichiatrinėje. Tad geriau į viską žiūrėti su jumoru" :) Nors skamba paviršutiniškai, bet mintis tikrai verta dėmesio ir veiksminga ;) Todėl siūlau ryt ryte vyrui į lovą atnešti pusryčius su rašteliu "Aš tave myliu, šlykštuk!" ;)

Foto dominique'o dierick'0 iš photo.net

Monstras

Prisipažinsiu. Nors namuose kartais būnu tikra ragana, bet viešose vietose stengiuosi nustatyti nekaltas akis ir laikytis bendro etiketo :) Tačiau yra kelios aplinkybės, kuriose nebegaliu nulaikyti savyje tūnančio monstro :(

Viena iš tų situacijų yra kai ruošiantis parkuotis (atsiprašau už nelietuvišką žodį) kas nors pirmas įlenda į mano nusitaikytą vietą. Na, kai būnu viena ir niekur nevėluoju, tai nieko. Bet kai būnu su vaikais ar vėluoju ir važinėdama po visą kvartalą ieškau kur pastatyti automobilį, o suradus ir besukant į tą vietą kas nors staigiai įlenda, tai jau po akimirkos jis pasigaili taip padaręs.

Taip buvo ir vakar. Kadangi gyvename šalia parduotuvės ir turgaus, tai labai sunku surasti vietą automobiliui pastatyti. Tad vakar grįžus namo važinėjau aplinkui ieškodama laisvos vietos. Mano mergos jau zirzė, nes norėjo pietų miego. Pamačiusi, kad vienas vyriškis ruošiasi išvažiuoti atsistojau šalia rodydama posūkį. Kol tas išsisukinėjo už manęs stovėjęs automobilis staigiai padarė manevrą ir atsistojo į tą vietą, nors puikiai matė, kad aš ruošiausi ten sukti :( Tą pačią akimirką manyje užvirė kraujas. Labai greit lyg niekur nieko iš tos mašinos išlipo vairuotojas ir jau buvo belipanti keleivė. Bet staigiai, kaip kokiame trileryje, užblokavau keleivio dureles ir atsidarius langą visaip kaip iškoneveikiau tą vairuotoją :( Akimirką jis nekreipė į mane dėmesio, bet pajutęs, kad rėkianti boba yra rimtai nusiteikusi, be to mašinoje dar sėdėjo du zyziantys vaikai ir šokiruotas rėksnės vyras, vairuotojas staigiai įšoko į savo automobilį ir užleido man vietą.

Rezultate laiminga nesijaučiau, nes viešoje vietoje ir prie vaikų taip baisiai plūdau ant kitų, be to nerimavau, kad supykęs vairuotojas nenuleistų man padangų :( Oijjj, tas monstras manyje...

Foto iš theaustralian.news.com.au

Jei nedarai gera, tai nusidedi

"Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda" (Jk 4,17) . Ši Švento Rašto eilutė paskutiniu metu mano galvoje skamba labai aiškiai, net įkyriai :) Pirmiausiai pradėjau galvoti apie savo vaikus, ką dar gero aš jiems nedarau, o galėčiau :) Tada prisiminiau visus artimuosius, draugus... Ir dar prisiminiau Gruziją. Visą laiką dėl jos skauda širdį, įsivaizduoju kaip žudomi nekalti žmonės, kaip jie netenka savo namų ir artimųjų, kaip susirūpinusios motinos bando apsaugoti savo vaikus... Meldžiuosi už juos, neištvėrusi dar pripirkau vaikiško maistelio ir sauskelnių, kad tik nors šiek tiek palengvinčiau kenčiančių gruzinų šeimų naštą.

Ir vėl prisiminiau savo vaikus, artimuosius, draugus ir visai net nedraugus :) Ką gi dėl jų galėčiau padaryti gera? O ar darau? Čia tiktų dar viena Šv.Rašto eilutė: " Nepavarkime daryti gera..." (Gal 6,9) Norėtųsi lengvai gyventi sau :) Bet tikrai neverta.

O pabaigai Motinos Teresės žodžiai:

Žmonės dažnai yra neprotingi, nelogiški ir galvoja vien tik apie save;

Vis tiek jiems atleiskite.

Jei esi nuoširdus žmonės gali apkaltinti tave dėl egoistiškų, slaptų tikslų;

Vis tiek būkite nuoširdus.

Jei tu laimėsi atsiras kelis netikri draugai ir keli tikri priešai;

Vis tiek laimėk.

Jei esi doras ir atviras žmonės gali tave apgauti;

Vis tiek būk doras ir atviras.

Ką tu pastatei per metus kažkas gali sunaikinti per naktį;

Vis tiek statyk.

Rytoj žmonės pamirš tą gėrį, kurį tu darai šiandien;

Vis tiek daryk gėrį.

Duok pasauliui geriausią ką turi, nors to galbūt niekada neužteks;

Vis tiek duok pasauliui geriausią ką turi.

Pabaigoje tu matai, kad viskas yra tarp tavęs ir Dievo;

Vis vien tai niekada nebuvo tarp tavęs ir jų bet kokiu atveju.

Foto iš www.traveladventures.org

Skirtingi poreikiai

Bandžiau draugei guostis sunkia motinyste, pykčio protrūkiais ir važiuojančiu stogu. Galvojau, kad jai irgi panašiai gyvenasi. Tačiau ji pasakojo, kad paskutiniais metais jai sekasi labai gerai. Labai norėjau sužinoti kaip pavyko išsikapstyti iš sunkios motinystės, nes dar prieš porą metų ji irgi guodėsi sunkumais.

Taigi, dabar ji su vyru "daro" nuosavą verslą, kuris juos labai nualina ir išsekina, BET... Bet jie tai daro kartu, gyvena vienodą gyvenimą - kartu keliasi, kartu išeina į darbą, kartu vėlai grįžta pavargę, kartu pergyvena dėl tų pačių dalykų. Ji namuose visiškai neužsiima buitimi, neperka jokių produktų ir negamina maisto, nes jų paprasčiausiai nebūna namuose. Jų vienodi poreikiai!

Standartinė situacija - kai žmona visą dieną "kovoja" su vaikais, puodais ir išmėtytais daiktais, o vyras dirba. Vakare ji pavargusi su viltimi laukia vyro, kad jis leis jai nors šiek tiek atsipūsti, prasiblaškyti, gal net visi kur nors išvažiuos į miestą ar svečius. Vyras gi grįžta pavargęs ir "negyvas" griūna į lovą. Daugiausia, ką jis gali, tai vykdyti nesudėtingus žmonos nurodymus :) O apie buities darbų pavadavimą, prasiblaškymo išvyką, romantišką vakarą ar atvirą pokalbį nėra net kalbos. Skirtingi poreikiai!

Tokia realybė - abu pavargę, abu nori poilsio - skirtingo poilsio. Telieka suprasti vienas kitą ir pagal galimybes atliepti į vienas kito poreikius. Ale gi kaip tai sudėtinga ... :)

Foto iš www.injuryboard.com

Tuštuma, kurios vyras neužpildys

Pasidalinsiu vienu pastebėjimu iš savo gyvenimo. Tikiu, kad žmogų sukūrė Dievas. Dėl to manau, kad žmogus negali turėti pilnatvės, jei neturi artimo ryšio su savo Kūrėju.

Mano tikėjimo kelyje yra visokių duobių ir pakilimų. Pastebėjau, kai atšąla mano santykiai su Dievu, tada aš daugiau dėmesio pradedu reikalauti iš aplinkinių - dažniausiai iš savo vyro. Tada nesąmoningai "siurbiuosi" prie vyro, laukiu, kad jis patenkintų visus mano sielinius poreikius. Bet vyras yra tik žmogus ir negali užpildyti vidinės tuštumos, kuri skirta Dievui. Be to vyras jaučia spaudimą iš manęs ir nepakeliamą naštą. O tai nesąmoningai skatina jį "bėgti" nuo manęs. Todėl geriau periodiškai nupūsti dulkes nuo savo santykių su Dievu, atnaujinti savo bendravimą su Juo. Tada ne tik man, bet ir vyrui lengviau :)

Foto iš www.flickr.com

Motinystė - prestižas ar gėda?

Foto iš theofficenewb.wordpress.com

Šiame straipsnelyje išdėstyta mano subjektyvi nuomonė ir pastebėjimai, na gal šiek tiek rėmiausi prieš 10 metų skaitytomis knygomis :) Parašyti pastebėjimai, manau, labiau "galioja" moterims auginančioms mažamečius vaikus.

Pastebėjau, kad motinystė iš vienos pusės yra labai vertinama, o iš kitos pusės labai nuvertinama. Pavyzdžiui, kalbant apskritai apie motinystę, tai ji yra labai sureikšminama, iškeliama kaip vertybė. O kai susiduriama su konkrečia konkrečioje šeimoje motinyste, tai ji yra sumenkinama iki paprasčiausio buvimo su vaikais namuose. Vyras visą dieną dirba, o žmona sėdi namie ir "nieko neveikia".

Vyro darbą matuojame išdirbtomis valandomis ir uždirbtais pinigais. O kaip išmatuoti motinos darbą? Darbo valandos - 24 val per parą ir be poilsio dienų? Skamba drastiškai, bet juk tai tiesa. Vyras grįžta iš darbo vakare, o žmonai nėra kaip grįžti iš darbo, nes ji jame gyvena. Kartais vyrai skundžiasi, kad grįžę jie nori pailsėti, o neapsikrauti namų ruošos darbais ir vaikais. Įsivaizduokime, kad yra dirbanti "normalų" darbą motina. Ji grįžusi iš darbo įsideda vaisių salotų, pasiima žurnalą, įšsitiesia ant sofos ir ramiausiai skaito. Juk taip beveik nebūna, nes jos puola daryti šeimynai valgyti, išklausyti vaikų dienos įspūdžių ir zirzenimų, tvarkytis, ruošti vaikus rytdienai ir t.t. Jos tiesiog neturi kito pasirinkimo. Kodėl gi vyrams yra kitaip? Gal tai nusistovėję stereotipai? Gal tai vyrų psichologija? O gal žmonų apsileidimas, kad nemoka įtraukti vyrų į namų ruošą? Gal vyrai silpnesni ir tiesiog patrūktų nuo tokių krūvių? Atsakymo nežinau :(

Pažiūrėkime, kas turi įtakos vyrų ir moterų savęs vertinimui. Vyrai gauna pripažinimą ir palaikymą darbe iš savo kolegų, darbo partnerių, jie skatinami premijomis, naujais projektais, sutartimis. Grįžę namo jie turi susiformavę atitinkamą savęs vertinimą, todėl žmonos pagyrimai ar pastabos nelabai ką keičia. Vyrui svarbiausia - jo statusas visuomenėje.

Moterų (ne karjerisčių) savęs vertinimas labiau įtakojamas namuose. Jos yra tai, kuo jas laiko jų šeima, kiek palaiko jų vyrai. Net ir dirbančioms moterims svarbiau yra artimų žmonių palaikymas nei žmonių "iš šalies". Jei jos vertinamos už kasdienę namų ruošą, vaikų auklėjimą, jos dėmesį namiškiams, jei turi artimą bendravimą su vyru, jei ji vertinama už tai, kad ji yra - ji jaučiasi pilnaverte. O paskatinimai ar pastabos darbe nedaro didelės įtakos. Arba jei šeimoje moteris yra nevertinama, tai didelė tikimybė, kad neįvertinta ji jausis ir kitose srityse (net jei ir bus skatinama iš šalies).

Manau sutiksite, kad auginti ir auklėti vaikus, formuoti jų charakterį, nukreipti juos teisingu keliu yra nelengvas ir atsakingas darbas. Užauginti gerą žmogų - didelė atsakomybė. Gal tai net didesnė atsakomybė nei sudaryti pelningą statybų sutartį ar sutvarkyti įmonės buhalteriją, ar įrenginėti apsaugos sistemas, ar ruošti paskolų dokumentus ir pan. Motinystė, o taip pat ir tėvystė susideda iš daugybės juvelyriškų auklėjimo ir priežiūros smulkmenų. Tai darbas, reikalaujantis didelio profesionalumo. Ir nors jis nėra gerai apmokamas, auginkime vaikus didžiuodamosis (keistas žodis :) ir su viltimi, kad mūsų triūsas (irgi keistas žodis :) nepraeis veltui.

Mylėk... ir mylėsi...

Pastebėjau vieną tendencingą dalyką - mano santykiai su vyru tiesiogiai įtakoja santykius su vaikais.

Jei mano ir vyro santykiai klostosi be ypatingų įtampų, tai aš žymiai švelniau bendrauju su vaikais. Kai gaunu iš mylimojo šilumą, palaikymą, supratimą, dėmesį, susižavėjimą, tada su didžiausia kantrybe galiu pakelti baisiausius vaikų "ožius". Atrodo viskam turiu jėgų ir namų ruošos darbus darau su dideliu malonumu :)

Bet... Jei mano ir vyro santykiuose yra neišspręstų problemų ar konfliktų, tada kenčia niekuo nekalti vaikai. Erzina ne vietoje padėti žaislai, zirzenimai ir apskritai menkiausios smulkmenos :( Liūdniausia, kad aš suprantu tai, bet vis tiek sunkiai valdausi. Kartais pastebiu, kad mano piktos replikos vaikui yra iš tiesų skirtos mano vyrui. Dėl to kartais vien dėl vaikų einu pirma aiškintis santykių su vyru.

Ne veltui sakoma "jei nori mylėti savo vaikus, tai mylėk jų mamą/tėvą".

Foto iš www.retrouvaille.org

Romantika

Foto iš www.petalgarden.com

Prieš kelis metus mamų klube buvo gvildenama tema apie romantiką. Pamenu tuomet grįžusi namo klausiau vyro, kas jam yra romantika ir pati bandžiau įvardinti, kas man yra romantika. Tiek mano vyro, tiek mano pačios atsakymas man buvo netikėtas.

Man romantika - intymus pokalbis su vyru. Atviras, nuoširdus pokalbis apie asmeninius išgyvenimus, jausmus, neišsakytas mintis, paslaptis, baimes, džiaugsmus... Man kartais atrodo, kad tikra meilė susideda būtent iš tokių pokalbių. Kuo daugiau tokių pokalbių, tuo didesnė meilė :) Jei tokių pokalbių nėra - nėra ir meilės. Aišku vyrui taip neatrodo :) Nežinau kaip kitoms, bet man sunku prakalbinti savo vyrą, kad jis kalbėtų apie gilesnius išgyvenimus nei faktų konstatavimą ar informavimą apie dienos įvykius. Tiesiog įdomu kaip jis jaučiasi tuose dienos įvykiuose. Jei pavyksta išprovokuoti tokiam pokalbiui - tai būna romantika :) Bet pati tikriausia romantika - kai tokie pokalbiai sukasi apie mane ir jį :) Todėl kartais įtemptų santykių aiškinimasis virsta romantika... arba "lėkščių daužymu" :)

Mano vyrui romantika - tai.... kai aš būnu su juo per jo skaitomas paskaitas. Paaiškinu: vyras apie 10 metų važinėja po Lietuvą skaityti jaunimui paskaitų apie meilę. Iš tų paskaitų jam ir knyga gimė "Meilės pamokos: kad nemylėtume kaip idiotai". Tai va, jei aš važinėju kartu su juo, tai jam tai yra romantika :D Tikrai ne tokio atsakymo tikėjausi ;)

O kas Jums yra romantika?

Kaip išmatuoti tėvo meilę?

Aš galėčiau tai padaryti galvodama apie tai, kaip tėtis mane mokino vairuoti automobilį. Kadangi tai buvo prieš gerus dvylika metų, tai mes turėjome baltą žiguliuką. Tai buvo vienintelė ir nepakartojama mūsų transporto priemonė.

Dar iki dabar niekaip negaliu atsistebėti kaip kantriai, ramiai ir su dideliu pasitikėjimu tėtis mane mokino vairuoti. Nei karto nepakėlė balso, nesusikeikė, nemojavo nervingai rankomis, nemindė šalia pedalų. Turint omeny, koks brangus mums buvo žiguliukas ir, kad aš galėjau sudaužyti jį, tėtis absoliučiai pasitikėdamas man duodavo vairuoti. Toks jo elgesys įkvėpė mane pasitikėti savimi. Be baimės vairuoju visus tuos dvylika metų.

Bet va kai pačiai tenka ką nors mokinti vairuoti, tai varge varge... Dar kartą įsitikinu, kad tėtis labai mane mylėjo ir myli :)

Pamenu važiuojame iš Naujininkų į Šeškinę. Aš vairuoju, tėtis ramiai sėdi šalia. Pradėjo smarkiai lyti. Matomumas darėsi vis blogesnis ir blogesnis. Netrukus aš per langą nieko nebegalėjau įžiūrėti. Jau beveik nosimi buvau prisiplojusi prie lango, kad matyčiau kur važiuoti, kai tėtis ramiu balsu paklausė "gal nori valytuvus įsijungti?" :D

Kaip išelektrinti žmoną

Foto iš www.wcfcourier.com

Pranešimas subalansuotas vyrams.

Jūsų žmona tapo liūdna, pikta, mėto daiktus, be perstojo kažką murma, ant visų šaukia arba atvirkščiai - su niekuo nešneka? Jūs nežinote kaip elgtis ir jaučiatės bejėgis, bijote krustelėti į kurią nors pusę, kad dar labiau nepablogintumėte situacijos?

Išelektrinkite žmoną. Tiesiog jūsų žmona nuo kažko įsielektrino. Pats geriausias išelektrinimo būdas - pokalbis. Leisti žmonai išsikalbėti, išsakyti visą skaudulį, nerimą ar bet ką, kas ją slegia.

Parodykit žmonai, kad viskas dabar aplink yra nesvarbu, tik ji viena svarbi. Paklauskite kodėl ji nusiminusi ar pikta. Ji aišku atrėš, kad viskas gerai. Bet būkite atkaklus. Sakykite, kad jums skauda širdį kai matote ją tokią nelaimingą. Jei reikia, sustabdykite ją, apkabinkite ir klausinėkite.

Kai pradės šnekėti, tiesiog klausykite. O jei klausydamas vis linktelėsite galvą, užjaučiamai pritarsite arba įterpsite tokias frazes kaip "apgailestauju, kad tave taip įskaudinau", "ką galėčiau padaryti, kad tau būtų lengviau" ar pan., tai sėkmė garantuota.

Jei jūs vengiate pokalbio su žmona, nes bijote jos kaltinimų ir priekaištų, tai įsivaizduokite save trečiu asmeniu - tarsi jūs esate žmogus iš šalies ir klausote kitos šeimos situacijos. Tada jums bus lengviau išklausyti žmoną, kritiškai iš šalies pažiūrėti į save ir net pasakyti racionalius pastebėjimus.

Yra ir kitų išelektrinimo būdų: išleisti žmoną su draugėmis į kavinę, paruošti jai pietus, išeiti su vaikais į lauką, palikus kam nors vaikus praleisti su ja romantiškai vakarą ir pan. Jūsų pastangos tikrai bus įvertintos.

Tėvas ir sūnus

Kiek daug atvejų, kai gimus neįgaliam vaikui vyrai palieka šeimas. Kartais net gimus sveikam vaikui tėvai jo atsisako... Rašiau, kad nėra tobulų tėvų... Bet šis neįtikėtinas video apie santykius tarp tėvo ir sūnaus.... ir Dievo santykį su mumis mane sukrėtė...

Socialinis spaudimas

Mes kartais net nesusimąstom kaip dažnai iš aplinkinių patiriam socialinį spaudimą ir kaip dažnai patys spaudžiame kitus.

Prisiminkite save. Susipažinote su savo antrąja puse. Dar nespėjo įsibėgėti draugystė, o visi jau klausinėja kada tuoksitės. Na, pagaliau susituokėte. Nespėjote apsiprasti su šeimyniniu gyvenimu, o jau negalite pabėgti nuo klausimo "ar apie vaiką dar negalvojate?". Ir štai jau turite mažylį. Dar jis nespėjo iš kūdikystės pereiti į vaikystę, o jau vėl klausimų ataka - "Ar apie antrą vaiką negalvojate?". Tarsi nelieka vietos patiems nuspręsti ko, kaip ir kada mes patys norėtume.

Apskritai visuomenė persmelkta stereotipais. Vieni iš jų logiški, o kiti absoliučiai subjektyvūs ir nepagrįsti. Pavyzdžiui kodėl berniukai rengiami mėlynai, o mergaitės raudonai?

Kartą vaikščiojau Thom'e Philips'e. Šalia prekes žiūrinėjo viena mama su kūdikiu vežimuke. Jai labai sunkiai sekėsi pravažiuoti tarp prekių lentynų, nes tarp eilių buvo sudėta daug visokių prekių ir visur palikti siauri tarpai. Neapsikentusi ji pasakė parduotuvės darbuotojoms pastabą. Ir... pasipylė didžiausi kaltinimai, priekaištai iš darbuotojų (moterų!!!), kad kokia neatsakinga mama, kad su kūdikiu "trankosi" po parduotuves. Ir, kad apskritai mamų su vaikais vieta yra namuose ir žaidimų aikštelėse. Taip kalbėjo moterys, kurios pačios kadaise augino vaikus ir puikiai žino, kad nei vaikiškos pėdkelnės, nei maistas, nei indai patys į namus neateina, o vyrai tokių dalykų neperka (dėl vyrų būna išimčių :). Tad kažkokie nusistovėję stereotipai buvo stipresni už tų moterų patirtį, kuri aiškiai priešinga tiems stereotipams.

Liūdna kai mamos dėl socialinio spaudimo atjunko kelių mėnesių kūdikius, kai išeina į darbą atiduodamos metukų vaiką svetimųjų priežiūrai...

Foto iš http://www.sydneyanglicans.net ir http://www.nlb.gov.sg/

Programa Maximum

Pastebėjau, kad mintyse turiu nebaigtų, o taip pat ir nepradėtų darbų sąrašą. Kiekviena diena turi savo kasdienės rutinos darbus, kurie būna padaryti. Šiuos darbus aš vadinu "programa minimum" - tai valgio gaminimas, išėjimas su vaikais į lauką, minimalus apsitvarkymas ir pan. Bet taip pat kiekviena diena turi ir daugiau numatytų, bet negyvybiškai svarbių darbų ar planų, ką aš vadinu "programa maximum". Tai kruopštus apsitvarkymas, apsipirkimas turgelyje, rūbų lopymas, skalbimas, nuėjimas į parduotuvę, susitikimai su draugėmis, užsiėmimai maloniais dalykais (scrapbookingas, veltinis ir pan.) ir t.t.

Tai va, pastebėjau, kad iš tos programos "maximum" susikrovė begalė darbų :( Kuriuos niekaip neįstengiu ar neprisiverčiu padaryti. Kai tie nepadaryti darbai tampa neatidėliotinais tada juos padarau, o kiti taip ir laukia manęs... arba mano vyro ;)

Bet čia iškyla kita problema. Vyras tai nežino apie programą "maximum", kuri yra mano galvoje. O aš apie ją nenoriu nieko sakyti, kad netapčiau zirzekle, bambekle ir kitokia ekle. Na, žinote, noriu, kad jis pats suprastų kuo man galėtų padėti :D Bet vyras skaityti minčių nemoka, tad nesupranta. Taigi, tie darbai taip ir lieka...

Kad būtum laiminga

Paskutiniu metu įkyriai mastau kur man įsirengti savo darbo kampą. Jaučiu didžiulį poreikį turėti SAVO "šventą" vietą, kur laikyčiau rankdarbių priemones, dienoraštį, mėgstamas knygas ir pan. Šia mintimi esu tiesiog apsėsta, nerandu sau vietos...

Mastydama apie tai vakar vyro paklausiau ko JIS dabar labiausiai norėtų. Mano nuostabai jis pasakė, jog norėtų, kad aš būčiau laiminga. Nepatikėjau, bet vis tiek buvo malonu :) Kurį laiką pameditavau apie tokį jo nuostabų atsakymą :) iš pasitenkinimo net ašarą nubraukiau. Ir po kokio pusvalandžio vėl paklausiau, ko jis labiausiai norėtų.

Jis vėl atsakė "kad tu būtum laiminga". Po pauzės papildė: "kad mylėtum vaikus... vyrą... save... kad nebūtum pikta..". Ir tada susimasčiau, kokią vis dėlto jis mane mato žiežulą...

:)

Pyktis

Neseniai vienas pažistamas apie mane sakė "... a glaza takije dobryje..." (rus.k.) :)) Malonu tai girdėti, bet iš tiesų jis nežino, kad namuose virstu į raganą ant šluotos. Pastaraisiais metais pyktis tapo viena dažniausių mano emocijų, kurią labai sunkiai valdau. Todėl vakar dalyvavau mamų klube, kur buvo kalbama apie mamų pyktį. Štai keletas minčių iš susitikimo(atsiprašau jei įvelsiu netikslumų).

Pyktis yra viena iš daugelio mūsų emocijų. Pykti yra normalu. Ši emocija yra reakcija, pasekmė, o ne priežastis. Pykčio nereikia slopinti, bet mokintis jį teisingai išreikšti. Jei nuo vaikystės vaikas mokinamas užgniaužti pyktį, tai galiausiai paauglystėje susikaupęs jis sprogs iššaukdamas agresyviai pasyvų elgesį. Nors agresija atvirai ir neparodoma, bet pradedama kenkti sau ir kitiems, prasideda maištas. Jei vaiką ištinka pykčio priepuolis, tai geriausia jam pasakoti istorijas, su kurių herojais vaikas galėtų susitapatinti. Istorijose turėtų būti analogiškos situacijos kaip ir jūsų vaiko. Svarbu suprasti dėl ko jis pyksta ir kaip reiktų teisingai išreikšti pyktį. Parodyti, kad yra kitas sprendimo būdas (nei trenkti kitam ar pan.)

Pyktis turi preliudiją (tyla prieš audrą). Išsiaiškinkite kokia jūsų pykčio preliudija, nes būtent per preliudiją ir reikia suvaldyti pyktį. Pvz. jei jūs pradedate kaisti, išmuša karštis, tai atsidarykite šaldytuvą ir šiek tiek į jį pakvėpuokite :)) Po to susiraskite vietelę, kur galėtumėte pabuti viena ir išsiaiškinti dėl ko iš tiesų jūs pykstate. Užduotis: pagalvokite (gerai būtų, kad ir užrašytumėte) kokia yra jūsų pykčio preliudija, kas tuo metu vyksta su jūsų kūnu ir kaip galėtumėte suvaldyti tuos procesus.

Užduotis. Apibudinkite (ant lapelio ar kompe, ar tiesiog mintyse) save kaip kalną. Kaip jūsų asmenybė atrodytų jei būtų kalnas? Jei apibudinote, tai skaitykite toliau. Beje, jai jūsų kalnas nėra ugnikalnis, tai dar nėra visai blogai :)

Pagal Julie Ann Barnhill knygą "She’s Gonna Blow!" žmogaus asmenybės pagal pykčio protrūkius lyginamos su keturiais ugnikalnių išsiveržimo tipais :

Strombolio tipo ugnikalniai. Išsiveržimai nėra stiprūs, juos lydi kelias sekundes trunkantys sprogimai, išmetantys karštų dujų ir kietos medžiagos, lava išmetama tik į keliolikos-keliasdešimties metrų aukštį. Iš esmės tai ramūs ugnikalniai, kurie padūmija, kartais šiek tiek pasproginėja ir vėl ramūs. Šiam tipui priklausantys žmonės pyksta savo viduje, paburnoja kai niekas negirdi, savo pykčio niekam neparodo. Pykdami kitiems žalos nepadaro.

Havajų tipo ugnikalniai. Tokio išsiveržimo metu skysta ir labai karšta lava liejasi ramiai, be sprogimų ir pasklinda dideliame plote. Šiam tipui priklausantys žmonės daugiausiai pyktį laiko savyje, bet retkarčiais pyktį išlieja ir ant kitų. Tačiau pykčio protrūkiai nėra žiaurūs ar akiplėšiški.

Vulkano tipo ugniklaniai. Šiems išsiveržimams, kaip ir Strombolio tipo, būdinga daug nedidelių sprogimų, bet išmestų produktų stulpas, paprastai būna aukštesnis. Vulkaniniai išsiveržimai išsviedžia daug maždaug futbolo kamuolio dydžio piroklastinių bombų. Lavos srautų dažniausiai nebūna. Šiam tipui priklausantiems žmonėms daug nerikia, kad jie pratrūktu pykčiu - "čiut kas ir sprogimas".

Plinijaus tipo ugnikalniai. Šio tipo išsiveržimo metu liejasi dideli lavos kiekiai, milžinišku greičiu (keli šimtai metrų per sekundę) išmetamos dujos ir daug piroklastinės medžiagos. Pelenai gali iškilti į keliasdešimties kilometrų aukštį, dideli pemzos kiekiai nukloja ugnikalnio apylinkes, o greitai srūvanti lava suniokoja augmeniją. Šiam tipui priklausančios mamos turi labai rimtų problemų ir jų pyktis antneša žalą aplinkiniams. Pyktis reiškiasi tiek emocine, tiek fizine agresija.

Užslėpti pykčio požymiai:

Sarkazmas. Tokie žmonės yra sarkastiški. Tai ypač jaučiama jų kalboje.

Nenaturalus juokas.

Atidėliojimas. Dėl išsekimo atidėlioja darbus, problemų sprendimus ir pan.

Nuobodulys. Viskas neįdomu, niekas nedomina, viskas "užknisa".

Depresija. Čia nekalbama apie klinikinę depresiją. Depresija ar depresinės nuotaikos gali trukti dieną, kelias dienas, kelias savaites ar labai svyruoti - vieną dieną viskas gerai, kitą - depresija.

Įtemptas kaklas ir pečiai. Dėl streso jaučiama įtampa kaklo ir pečių srityse.

Dažniausios neteisingos pykčio išraiškos:

Fizinis smurtas.

Emocinis smurtas. Ši pykčio išraiška dažnai yra skausmingesnė net už fizinį smurtą. Į emocinį smurtą įeina žeminimas, terorizavimas, ignoravimas, emocinis atsipjovimas (atgalinio ryšio nebuvimas), lyginimas su kitais, gėdinimas, kaltinimai, negatyvūs pranašavimai ir pan.

Kaip kovoti su pykčiu. Pirmiausia pripažinkite, kad turite pykčio problemų.

Pasirūpinti erdve, kur atsigautų jūsų siela. Pagalvokit kur, kaip, kada jūs labiausiai pailsite, atsigaunate, prasiblaškote. Tai galėtų būti knygos skaitymas, buvimas vienumoje, gamtoje, paplepėjimas su drauge kavinėje, sporto klubas, geras filmas ir t.t. Užduotis- pagalvokite kokia yra jūsų erdvė.

Rūpintis fizine ir psichine sveikata. Alkis ir nemiga yra geriausi pykčio draugai. Todėl reiktų pagalvoti kaip pertvarkyti dienotvarkę, mobilizuoti šeimos narius, draugus, giminaičius, kaimynus :) , kad jūs galėtumėte pavalgyti ir pamiegoti. Čia vertėtų pagalvoti apie sveiką mitybą, vitaminus, sportą. Labai svarbus laiko planavimas. Užduotis - pagalvokite (gerai būtų, kad ir užrašytumėte) ką jūs galėtumėte savo dienotvarkėje, gyvenimo būde pakeisti.

Susitaikyti su savo praeitimi. Pamatyti ir iškelti žaizdas, kurias atsinešėte iš vaikystės. Vidinės žaizdos trukdo adekvačiai reaguoti į aplinką. Čia tikrai jums padėtų trečias asmuo (psichologas, dvasininkas, konsultantas).

Mokytis pykčio kontrolės pratimų. Tai pavyzdžiui jau minėtas kvėpavimas į šaldytuvą :) Atsiskyrimas nuo kitų, kad aiškiai suprastumėt dėl ko jūs pykstate. Konstruktyviai išreikšti pykti. Pasirinkite tinkamą laiką konflikto sprendimui (pvz rytoj po darbo), o iki to paskelbkite laikinas paliaubas, kad su pykčio objektu (vyru, vaiku, anyta) bendrautumėte be povandeninių bombų. Iki to laiko pravartu būtų prašyti Dievo išminties, kad susitikus aiškinimuisi nebūtų tik koliojimasis. Viena iš dažniausių klaidų - tai asmeniškumas. Išsakomi nepasitenkinimai turėtų būti nukreipti nuo asmens į jo elgesį. Pvz., vietoj "tu bjaurybė" sakyti "elgiesi bjauriai". Ir apskritai kuo išmintingiau sudėstysit savo nepasitenkinimo kalbą, tuo didesnių rezultatų sulauksit. Pvz. geriau kalbėti ne apie tai, koks niekšas yra jūsų "pykčio objektas", o apie savo jausmus, kad pvz. jūs pasijautėt atstumta, kai vyras kavinėje neaprengė jums palto.

Taisyklės namuose. Nusistatykite taisykles tiek jums su vyru, tiek vaikams. Pvz.: neiti miegoti kol neišsiaiškinsit įelektrintų santykių, atsiprašyti, kontroliuoti savo žodyną ir pan.

Skaityti Bibliją, kad protas mąstytų teisingai, neiškreiptai.

Svarbu. Labai svarbu išsiaiškinti kokia pykčio priežastis. Nes gal jūs išplūdote vaiką dėl išpiltos arbatos, nors iš tiesų jūs esate įsiutusi ant vyro, kad jis grįžęs iš darbo neparodė jums dėmesio, o iškart nuėjo prie kompiuterio.

Taip pat apie pyktį galima paskaityti Bernardinai.lt svetainėje. Straipsnis yra čia.