Atostogos Narnijoje

Šią vasarą turėjau naują seną patirtį - aš su vyru buvome vadovais vaikų stovykloje. Seną, nes anksčiau (iki santuokos) mes aktyviai dalyvaudavome stovyklų organizavime, o naują, nes to nedarėme jau 15 metų. 

Apie viską nuo pradžių. Atėjus vasarai vaikus užgriuvo didžiausia palaima - atostogos. Liepa su Barbora tuo mėgavosi ir laukė, kada gi ir mes atostogausim. Po mėnesio ši palaima užgriuvo ir vyrą. Tada jau visi trys laukė, kada prie jų prisijungsiu ir aš. Bet mano atostogos dėl nenumatytų aplinkybių darbe koregavosi tris kartus. Pagaliau atėjo ir  mano eilė. 

Deja, atostogos sutapo su vaikų stovykla. Visą vasarą lauki kol galėsi su šeima atostogauti, o kai ateina atostogos, tai pasirodo vaikai išvyksta. Atsisakyti stovyklos buvo gaila. Kaip tyčia visai netyčia sužinojau, kad stovyklos organizatoriai ieško papildomų vadovų, nes šiemet užsiregistravo kaip niekad daug vaikų. Pakalbėjau su vyru (labai argumentuotai :) ir gavusi jo beveik teigiamą atsakymą organizatoriams pasiūliau mūsų kandidatūras. Jie su džiaugsmu kandidatūras priėmė. Štai taip mūsų atostogos su vaikais perskėlė į stovyklą gražiame pušyne prie Ventos upės.

Mano ir vyro vaidmuo buvo - būti mama ir tėčiu savo būrio vaikams: rūpintis jų emociniu ir fiziniu saugumu. Ganėme 14 vaikų (8 berniukai, 6 mergaitės) 7-9 metų amžiaus. Mes dar turėjome du pagalbininkus - jaunesniuosius "vadovėlius": Mortą ir Paulių.

Visą stovyklos programą organizavo atskira komanda, mes tame mažai dalyvavome.  Stovyklos programos pagrindą sudarė C.S. Lewis ciklo "Narnijos kronikos" knyga "Liūtas, ragana ir drabužių spinta". Kiekviena diena buvo pilna nuotykių, nejučiom visi buvo įtraukti į Narnijos gyvenimą. Atrodė, kad mes gyvenam kažkokį paralelinį gyvenimą, kitoje demensijoje :) Esam apstulbę, kad visos, net smulkiausios, veiklos turėjo savo tikslą ir galiausiai būdavo apjungtos pagrindinės temos. 

Mums su vyru teko bebrų vaidmuo :)

Čia Faunas:

Vaikai per rūbų spintą patenka į Narniją:

Nors oras visai nelepino ir lietus bandė gadinti reikalus, bet greitai viską perorientuodavo į uždaras erdves ar sukeisdavo veiklas ir vėl viskas sklandžiai tekėdavo sava vaga.

Gaminomės turkiškus skanėstus, kuriais ragana sugundė Edmundą:

Buvo net naktinis žygis - pasiruošimas didžiajam Narnijos mūšiui:

Jei dalinčiausi apie stovyklą iš visiškai asmeninės perspektyvos, tai turiu prisipažinti, kad prieš važiuojant žiauriai jaudinausi - visą savaitę sapnavau košmarus, blogai miegojau. Neramino nežinia, nepasitikėjimas savimi. Atvažiavusi į stovyklą pirmas tris naktis beveik visai nemiegojau. Jaučiausi, tarsi išsitraukiau iš spintos seną išaugtą rūbą ir bandau jį apsivilkti. Pajaučiau kaip per tuos 15 metų pasikeičiau, pasenau, sustabarėjau, sulėtėjau ir surimtėjau :) Bet, ačiū Dievui, Jis suteikė jėgų ir išminties ganyti mums patikėtus vaikus. Po stovyklos jaučiuosi gerokai viduje prasiplėtusi ir praturtėjusi. Ar kitais metais vėl būsim vadovais? Nežinau. Jei būsim, tai žinau ką daryčiau kitaip ir kaip ruoščiausi. Jei nebūsim, tai puikiai įsivaizduosiu ką vaikai veikia stovykloje ir palaikysiu vadovus bei organizatorius. 

Labiausiai šiuo netikėtu projektu buvo patenkinta Barbora. Tėvai ir sesė šalia, aplink daug vaikų, daug veiklos, gamta, upė, nuotykiai... kas dar gali būti geriau :)

Tada ir dabar

...Kiek visko įvyko nuo paskutinio įrašo :) Kaip malonu pamatuoti skirtumą tarp "tada" ir "dabar". Turiu mėgstamą ir geriau apmokamą darbą; gerokai paaugusias ir kaip visada nuostabias dukras; subrendusią save su vyru; daug įvairių patirčių...
Iš tiesų, tai vis užsuku į savo tinklaraštį ir ką nors parašau, bet taip ir palieku juodraštyje. Pažiūrėjau, kad ten yra 51 nepublikuotas įrašas. Namuose nebūnu prie kompiuterio, o darbe nėra kada rašyti. Apskritai, išėjus į darbą pasikeitė veiklų intensyvumas, mano socialumas, todėl ir poreikis yra mažesnis tokiam internetiniam dienoraščiui. O netikėčiausia buvo bei didžiausią įtaką padarė tam, kad įrašai liktų juodraščiuose - tai, kad mane pradėjo kalbinti moterys, kurių aš nepažįstu. Pasirodo, jos nuolat skaitydavo mano dienoraštį ir sutikusios atpažindavo (neįtikėtina!). Tai suglumino mane - susikuklinau, susidrovėjau ir pasislėpiau. Iš prigimties esu intravertė, o rašydama tinklaraštį iki galo nesuvokiau kokia plati tai auditorija. Kai pradėjau rašyti dar nebuvo pas mus nei Facebooko, nei apskritai mados viešai publikuotis ir apie save skelbtis. O dabar jei neesi Facebooke, tai tavęs visai nėra - kaip viskas pasikeitė...
Nors manęs nėra Facebooke, bet aš tikrai ESU! Įdomu tai, kad metams bėgant pradėjau jausti, kad kūnas jau akivaizdžiai ne be tas, kuris buvo jaunystėje. Todėl taip užsinorėjau daugiau jį pajudinti, pramankštinti, patirti švelnaus adrenalino: išsitraukiau riedučius, dviratį, šokinėjau ant batutų, laipiojau medžiais, pradėjau dažniau žaisti tinklinį, šokti, plaukiau irklente, nusipirkau plaukimo akinukus ir pradėjau nardyti (nardydama radau auksinį žiedą!)... Atgijau (ne dėl auksinio žiedo) :) Žinoma, visur imu su savim dukras: Barborą (8m) ir Liepą (11m.). Jos laimingos, aš laiminga ir vyras laimingas, kad mes laimingos :) Nuo rankdarbėlių perėjom prie veiksmo. Va taip ir gyvenam...

Mama išėjo iš darbo

Išėjau iš darbo... Esu oficiali bedarbė. Nors skamba liūdnai, bet vyras su vaikais negali atsidžiaugti :) Džiaugiuosi ir aš. Pirmiausia galvojau padarysiu šeimai valgyti ir susitvarkysiu namus. Bet namiškiai taip buvo ištroškę mano dėmesio, kad teko kuitimąsi namuose iškeisti į įvairias išvykas ir bendras veiklas. Dabar bandau kompensuoti ko neteko šeima, kai manęs nebūdavo nei vakarais, nei savaitgaliais...

Rudeniniai darbeliai

Barboros darželyje vyko rudens gėrybių parodėlė. Ji vyksta kiekvienais metais. Šiemet dėl nerealaus laiko trūkumo Barborai pasakiau, kad parodėlėje nedalyvausime. Ji su tuo sutiko. Tačiau kai kiti vaikai pradėjo nešti savo darbelius, Barbora įjungė prašymo/zyzimo plokštelę “Noriu daryti rudeninį darbelį”. Nežinau ar dėl vaiko noro, ar dėl savo nervų tausojimo pasidaviau Barboro prašymui. Močiutė iš sodo atvežė visokių rudens gėrybių, o mes su mergaitėmis iš jų prigaminome visokių mielų bulvonų :) Skyrėme tam visą vakarą. Rezultatas: nesutvarkyti namai, nepagaminta vakarienė, neparuošti Liepos namų darbai, prišiukšlinta virtuvė, bet puikiai praleistas laikas ir mieli akiai rudeniniai bulvonai :)

Moliūgo šypsnis

Mes šeimoje nešvenčiame Halloween'o, todėl kai iš sodo atsivežiau didžiulį moliūgą su mintimi iš jo ką nors sumeistrauti, tai vyras net sukritikavo, kad štai sugedę "vakarai" jau skverbiasi į mano sąmonę :D Bet kokiu atveju, buvau pasiryžusi įgyvendinti sumanymą. Ir vaisai ne dėl halloween'o. Dabar ruduo, darėme visokius darbelius iš rudeninių gėrybių ir kodėl gi nepadaryti darbelio iš moliūgų, kurių sode gausiai užderėjo. Be to, Barbora seniai prašė, kad padaryčiau iš moliūgo veiduką. Taigi, vieną vakarą su mergaitėmis ėmėmės darbo: ant moliūgo apytiksliai nusipiešėme kokio norėtume veidelio, tada prapjovėme moliūgo viršų ir visos drauge rankomis traukėme minkštimą lauk, kartu atrinkinėdamos moliūgo sėklas. Beje, mergaitėms labai patiko "knisinėtis" po moliūgo vidų. Kai moliūgą išskaptavome, tada išpjausčiau iš anksto nusipieštą veiduką ir darbas buvo baigtas. Koks čia darbas - vienas malonumas :) Pirmiausia rezultatą parodėme tėčiui, kuris akimirksniu pakeitė savo kritišką nuomonę ir tuoj pat mus apipylė gražiausiais komplimentais ;) Taip pat jis pasiūlė mūsų kūrinį parodyti Remiui (žiurkei). Remiui, žinoma patiko :) Kai Remis moliūgu atsidžiaugė, tuomet jį išnešėme į balkoną, įdėjome į žvakę ir dabar jis vakarais mus džiugina savo kvailai žavinga šypsena :)

Improvizuoti pyragėliai

Retai beužsuku į savo virtualų dienoraštį. Bet įdomu tai, kad per tuos keletą aktyvaus rašymo metų, taip įpratau fotoaparatu fiksuoti mamadieniškas akimirkas, kad sąžiningai tai darau iki šiol :) Vis sutinku mamytes, kurios apgailestauja, kad apleidau šį dienoraštį, sako "nebežinom nei kaip gyvenate, nei kaip augate", pasigenda mano minčių išsiliejimo. Tai, kad aš ir pati pasigendu :) Tad nors šiek tiek sušvelninant mano atitolimą nuo jūsų, siunčiu keletą paskutiniųjų akimirkų iš mamadienio. Tai buvo eilinė diena. Na, be veik eilinė. Barbora (dabar jai 4 m.) su beveik visais savo žaislais mirko vonioje, o po vonios nusprendėm su mergaitėmis pašeimininkauti. Pasiėmėme torto biskvitus, jogurtą, bananų, kriaušių, konservuotų persikų, obuolių ir pirmyn į kūrybą. Su sausainiams skirtomis formelėmis mergaitės išsispaudė iš biskvitų įvairias figūrėles, kurias aptepė jogurtu ir ant viršaus žaismingai pridėliojo įvairių vaisių gabalėlių. Procesas labai smagus, o ir rezultatas visai skanus ;)

Esu drąsi moteris

Esu drąsi moteris! Be ne todėl, kad:

kovoju su rūkaliais kaimynais;

eksperimentuoju virtuvėje prieš pat atvykstant svečiams;

derinu darbą su šeima;

slaugau vaikus kai pati karščiuoju;

vairuoju automobilį slidžiomis gatvėmis;

liepiu dvimetriniui jaunuoliui susirinkti jo augintinio ekskrementus;

ginčijuosi su piktu vairuotoju, kad vaikų žaidimų aikštelė nėra automobilių stovėjimo aikštelė;

įrodinėju kaimynams, kad nei vienas vaikas neužaugo nelakstęs ir nešokinėjęs;

išleidžiu vyrą į komandiruotę su žavia jauna kolege;

užsilipusi ant stalo, kėdės ir kėdutės valau dulkes nuo karnizų;

gimdau vaikus;

ir net ne todėl, kad gimdau be nuskausminamųjų.

Esu drąsi, nes nebijau pasikviesti svečius į sujauktus namus.

Esu tikrai drąsi moteris...

:)

Foto janeheller.mlblogs.com

Aš jau dirbu...

Nors realiai savo tinklaraštyje rašiau daugiau nei prieš du mėnesius, bet jaučiuosi, tarsi būtų praėję metai. Per šį laiką išėjau į darbą, o Barbora - į darželį. Šie du pokyčiai, atrodo, sujaukė visą mūsų gyvenimą.....

Atšventėm Barboros trečią gimtadienį ir ant rytojaus pirmyn į darbą. Iš tiesų, turiu kaip reta supratingą viršininkę. Į darbą grįžau po 6 metų pertraukos (tiesa, tarp vaikų gimimų buvau grįžusi keliems mėnesiams), tad per tą laiką labai daug kas pasikeitė. Likus mėnesiui iki išėjimo į darbą paskambinau savo viršininkei, kad ketinu anksčiau ateiti susipažinti su pokyčiais, kad galėčiau pilnu pajėgumu kibti į darbą. Viršininkė patvirtino, kad kol manęs nebuvo viskas totaliai pasikeitė, be to perkėlė mane dirbti į kitą rajoną (prie pat namų!),... bet vis tiek liepė sėdėti namie ir būti MAMA iki paskutinės motinystės atostogų dienos :)

Barborą pradėjome pratinti prie darželio likus mėnesiui iki grįžimo į darbą. ....Labai labai sunkus periodas... :( To mėnesio nepakako. Tad rytais mano išėjimas į darbą buvo ir vis dar yra lydimas Barboros verkimo ir protestavimo :( Pirmą darbo dieną įėjau į šoką, iš kurio pradėjau išeidinėti tik po mėnesio. Didžiausi išėjimo į darbą pliusai: alga ir, kad šalia namų. O minusų... - pats faktas, kad reikia grįžti į darbą yra vienas didelis minusas :) Na, aš nenusiteikusi prieš darbą, tuo labiau, kad jis man visai patinka, bet sudėjus visas aplinkybes, ką aš gaunu ir ką prarandu dirbdama, vis tik tai yra didžiulis minusas.

Ir nuo ko gi man tas šokas? Tiesiog viskas totaliai pasikeitė. Didžiausias yra emocinis smūgis dėl Barboros nesiadaptavimo darželyje. Visą dieną mane persekioja mintis, kad mudvi esame nubaustos, kad man reikia ją atiduoti svetimiems. Labai suspaudžia širdį kai darbo metu matau mamas su mažais vaikais. Barbora labai pasikeitė. Dabar ji yra nuolatinėje susirūpinusio vaiko būsenoje, mažai šypsosi, tapo labai infantiliška, atrodo, kad jos branda grįžo kokiais dviem metais atgal (kaip 1m vaiko). Kai grįžta namo po darželio, ji kokias 2-3 val. nenulipa man nuo rankų, nepaleidžia manęs nei per žingsnį, dėl ko visiškai negaliu atlikti jokių namų ruošos darbų. Net ir kieme ji nebe tokia judri, mažiau bendraujanti su kitais, tai, ką mokėjo pernai, dabar jau nebegali padaryti. Net kiemo mamos pastebėjo, kad Barbora visą laiką liūdna, nejudri ir nebendraujanti :( Anksčiau jos buvo pilna visame kieme, visur lipdavo, su visais bendraudavo, žaisdavo, buvo linksma. Be to, pradėjo šlapintis į kelnes. Sunku ramiai priimti tokius pokyčius :( Dėl nuolatinio Barboros buvimo ant rankų negaliu pasidaryti būtiniausių namų ruošos darbų. To pasekmė - negaliu pagaminti šeimai valgyti. Pirmą savaitę valgėme parduotuvinius pusfabrikačius. Tai man kirto per mamos/žmonos vertę, kad negaliu pasirūpinti savo namiškiais.

Be "šeimyninių" iššūkių pilna "darbinių" iššūkių. Esu socialinio darbo organizatorė. Mano darbo laukas - klientai (seni arba su negalia) ir darbuotojai. Visi darbiniai veiksmai iki smulkmeniškumo paremti "dokumentais" (įstatymas, reglamentas, aprašas ir t.t.). Kadangi grįžau į naują vietą , tai reikėjo susipažinti su klientais, darbuotojais ir su stipriai pasikeitusiais "dokumentais". Pirmiausia puoliau studijuoti visus dokumentus. Bet kol manęs nebuvo gyvenimas ėjo į priekį, visa sistema įgavusi pagreitį nelaukia kol aš "įšoksiu į vėžias". Maža to, kad per dieną turiu daryti daugybę "vietinių" darbinių sprendimų, bet taip pat ir susijusių su kitomis institucijomis, kur tikrai niekam nerūpi, kad aš ką tik grįžau iš ilgų atostogų ir "nieko neraukiu". Visa laimė, kad mano kolegės (kitų rajonų organizatorės) labai noriai mane konsultuoja.

Ankstesniuose įrašuose rašiau, kad būdama motinystės atostogose susikūriau labai mielą gyvenimo būdą. Tai va, išėjus į darbą jis subyrėjo per vieną dieną. Jei nebegaliu pasidaryti būtiniausių namų ruošos darbų, tai ką bekalbėti apie "bloginimą" mamadienyje, svetainių administravimą, rankdarbius, mamų klubą ir t.t. Maža to, darbe kompiuteryje užprogramuota daugybė draudimų, dėl kurių negaliu net pasitikrinti savo pašto. Tad akimirksniu praradau virtualų ryšį su daugeliu žmonių. Buvau pradėjusi lankyti šokio terapiją, bet teko mesti ir ją, ir mamų klubą, ir visus išėjimus iš namų... Tikiu, kad netrukus pavyks viską subalansuoti - naujus pokyčius ir senus pomėgius. Gal jūs skaitote šį įrašą su šypsena, gal ir aš po kurio laiko taip jį skaitysiu. Bet šiandien mano išgyvenimai būtent tokie ir man tai yra realūs iššūkiai, kuriuos bandau įveikti. Nuo grįžimo dirbu "jau" antrą mėnesį, tad šokas mažėja ir šviesa tunelio gale šviečia. Taigi, manau viskas bus gerai ;)

Susitikimas su Austėja Landsbergiene

Kai kurios mamytės mano tinklaraštį rado skaitydamos Austėjos blogą. Žinau, kad daugeliui mamyčių (taip pat ir man) ši moteris yra įkvepiantis pavyzdys. Tad būtų egoistiška nepakviesti Jūsų į susitikimą su populiaraus tinklaraščio www.austejosblogas.lt autore Austėja Landsbergiene. Susitikimo data - šis trečiadienis (kovo 3d.), tema - "Lytinis vaikų auklėjimas". Daugiau informacijos apie susitikimą rasite čia.

Vietoj pavogtų rogučių mano vaikystės slidės

Nors dėl pavogtų rogučių vis dar paskauda širdį, bet ši situacija irgi išėjo į gerą. Su Liepa nuėjome į rūsį ir gerai pasiknisusios radome mano vaikystės slides. Tad slides į automobilį ir pirmyn į kaimą, kurį mums puikiausiai atstoja mano tėvų sodas. Ten smagu visais metų laikais. Tėvai labai darbštūs, kūrybingi ir nagingi, prigalvoja visokių įdomybių, kad būtų smagu ir vaikams, ir anūkams. Šalia miškas, prūdas, ežeras. Tėvai nelaiko jokio gyvnūno, bet pas juos nuolat užklysta visokio plauko gyvūnai (zuikiai, ežiai, stirnos, gandrai, šunys, katės ir t.t.). Juos mama vadina socialiai remtinais, nes jie ateina prašyti maisto. Ir dabar, jau artėjome link sodo, tėvai išėjo į kelią mūsų pasitikti, o aplink juos 6 katinai - socialiai remtini :)) Kur mama eina ir tie iš paskos.

Liepa (6m) pirmą kartą čiuožė slidėmis. Šis faktas mane sugėdino, nes aš būdam jos metų kuo puikiausiai čiuožinėjau ir ligumose, ir nuo kalnų. Dar netgi pykdavau, kad man maišydavosi visokie nemokantys slidinėti "diedai" :) Gaila neturiu skenerio, parodyčiau nuotrauką, kurioje aš užfiksuota kalnuose su slidėmis pikta, kad man kažkas pasimaišė kai čiuožiau nuo "juodo" kalno. Turėjau ir pačiūžas, ir slides, ir roges..., o mano vaikai tik rogutes. Reik taisyti padėtį, įveikti tinginį ir aktyviau su vaikais leist laiką.

Taigi, senelis savo nerealioje dirbtuvėlėje greitai pritaikė apkaustus Liepos batams ir pirmyn...

Pirmas kartas, todėl griuvimų neišvengta :)



O čia "socialiai remtiniems" :)

Laiką praleidome fantastiškai.