Balkonas

Eilinės dienos rytas. Namuose likome aš ir Barbora (jai 1m ir 10 mėn). Einu į balkoną paimti obuolių. Kol nusisukusi renku obuolius Barbora sėkmingai mane uždaro balkone. Stoviu, žiūriu per stiklines duris į kambarį ir negaliu patikėti - uždarytos durys ir tvirtai užsukta rankena.

Pradėjau barbenti į duris, kad Barbora prie jų prieitų. Priėjo. Aš jai visaip rodau, kad rankeną pasuktų į viršų. Barbora aišku labai apsidžiaugė, kad taip ja susidomėjau ir visaip mojuoju :) Ji šypsosi, man irgi mojuoja ir kažką šneka. Vaje, stoviu vienmarškinė, balkone švelnus minusiukas, langai visur uždaryti, mobiliako neturiu, vyras grįš tik vakare... Kaip tas šešias valandas viena išbus Barbora? Ne juokais išsigandau.

Dar kartą mėginu visaip rodyti Barborai, kad ji atidarytų balkoną. Ji pasistiebia ir iš kokio trečio karto pasuka rankeną į viršų. Durys atsidarė. Iš to džiaugsmo ir streso įvirtau į kambarį su visais obuoliais ir puoliau bučiuoti Barborą :D Ir juokas, ir ašaros :D

Chaotiški veideliai

Eilinį eilinės dienos vakarą, kai betvarkės lygis pasiekęs beveik aukščiausią atžymą, kai visų nervai yra ant išsekimo ribos, kai norisi tiesiog išsitiesti ir spoksoti į vieną tašką, kai vaikai vienu metu sulipę ant tavęs prašosi dėmesio chaosui suvaldyti netikėtai gimė idėja - iš popieriaus skiaučių padaryti veidelius.

Namuose nebeturėjome balto popieriaus, tad pagrindui rinkomės mėlyną arba žalsvą spalvotą popierių. Nuo paskutinių mūsų darbelių buvo likę gabalėliai krepinio popieriaus. Galvojau kad jį plėšyti ir glamžyti vaikams bus įdomiausia dalis. Deja, šis malonumas daugiausia teko man :)

Tad ant lapo nusipiešėm veiduką, kurį klijavom krepinio popieriaus skiautelėmis. Labiausiai darbo eiga buvo patenkinta Barbora. Ji negalėjo patikėti, kad taip laisvai jai leidžiama naudotis flomasteriais ir klijais :)

Liepa įkvėpta vieno veiduko nusprendė padaryti ir antrą, tik šį kratą ji prieš tai nenusipiešė jo, o iškart pradėjo klijuoti skiautelėmis. Ir, savaime aišku :) , veidelis netilpo į lapą :) Teko "daklijuoti" dar vieną lapą, kad tilptų veidelio makaulė.

Kaip ten be būtų visos buvom patenkintos. Beje, aš taip pat su entuziazmu klijavau savo veidelį :)

Meilės simbolija

Pernai mes labai kvatojom iš draugės vaiko (kuriam tuo metu buvo 5m), kad jis buvo uolus lietuviško serialo, žiūrėtojas :) Šiemet gi jau taip nebesijuokiam, nes mūsų Liepa (5m) pati uoliausia tokių serialų žiūrėtoja. Aš net nežinau kaip ji juos atrado, nes mes jų nežiūrime. Bet ji puikiai žino visus lietuviškus serialus, o kai kuriuos iš jų "mirk-plyšk" būtinai turi pažiūrėti.

Pradžioj labai žiūrėjo "Nekviesta meilė". Ir ne duok, Dieve, tuo metu ją užkalbintum ar prieš televizorių pasipainiotum... O paskutiniu metu pats mėgstamiausias jos serialas "Nemylimi". Mes net dorai nežinom ką juose rodo, kažkaip tuo metu niekas iš mūsų nebūna prie TV :( Dar kažkada užtaikydavo pasižiūrėti "Moterys meluoja geriau". Po to kelias dienas dainuoja to serialo dainą ir vis filosofuoja, kad moterys meluoja geriau už vyrus...

Na, stengiamės kažkaip vadžias paimti į savo rankas. Paaiškinom simbolius ekrano apačioje (N-7, -14 ir t.t.). Tai dabar jei pamato, kad yra koks nors iš tų simbolių tai žino, kad be tėvelių leidimo negalima žiūrėti ir kviečia mus :) Tai, taip sakant, ir mes pasikeisdami kartu žiūrime tuos serialus :)

Prie ko čia meilės simbolija? Čia dar viena Liepos aistra - lietuviška estrada. Žino ji pagrindinius Lietuvos atlikėjus, dainuoja jų dainas. Tai va, dainuoja ir "meilės simbolija", kuri iš tiesų yra "Meilės simfonija" (atlieka lygtai "69 danguje").

Beje, prie progos norėčiau pasakyti, kad lietuvių atlikėjos (užsienio irgi) rengiasi ir šoka baisiai pribaisiai :( Papai išvirtę, sijonai ne tai, kad trumpi, bet dažnai išvis jų nebūna, rangosi kaip katės, judesiai gašlūs ir nesvarbu ar dainuoja per kokį "Šapro šou" ar per išsipildymo akciją. Kraipo savo nuogus užpakalius vaikams prieš nosis - baisu. Liepa, žiūriu, irgi atsistojus parduotuvėje prie veidrodžio kad kraipo užpakalį, tai pradėjau aiškinti, kad yra gražūs judesiai ir negražūs... Nu, žodžiu... Tai va, tokie lietuviško šou vaikų ugdyme ypatumai.

P.S. kai laukėmės Barboros, tai norėjome ją pavidinti Mėta, bet "Nekviesta meilė" su Mėtos personažu supainiojo mums visą reikalą!

Foto iš paultastic.com ir babble.com

Eik miegoti

Nu negaliu nerašyti apie Liepos maldas :) Vakar prieš miegą ji meldėsi: "... ir jei tu, Dieve, sergi, tai meldžiu už Tave, kad pasveiktum. O dabar eik miegoti. Amen." :)

Prasiblaškymas

Po savaitės namų karantino sekmadienį nusprendžiau prasiblaškyti. Ryte nuvažiavau į bažnyčią, o vakare su drauge nuėjome į filmą ir šiaip visaip prasiblaškinėjom :) Filmas ("Abejonė") tai toks, ką aš žinau... Vis dėlto, gal kitą kartą prasiblaškymui rinksimės komediją arba garantuotai gerą filmą.

Nors lauke buvo tamsu ir vėsoka, bet vis tiek nusprendėm šiek tiek prasivaikščioti ir pravėdinti smegenines :) Taip bevaikštant ir šnekučiuojantis užsiminiau, kad aš labai mėgstu maximos plombyrinius glaistytus ledus, bet dėl vaikų ligų jau kelias savaites jų neperku. O man jų taip norisi, kad net "lomkės" prasidėjo :) Nieko nedelsdamos nuvažiavom į maximą ir nusipirkom tų ledų (aš net dvi porcijas :) Susiradom vietelę su vaizdu į gamtą (nors, tiesą sakant, buvo tamsu ir jokios gamtos nesimatė :) ir susėdusios mašinoje šlamštėm mano išsvajotus ledus :P Ir, žinoma, daug šnekėjomės.

Na, šiaip lyg ir nieko ypatingo neįvyko. Bet grįžau namo visa tokia pakylėtoje nuotaikoje, pilna jėgų, meilės, optimizmo :) Ir šiandien nuo pat ryto aš vis dar tame pačiame geros nuotaikos apvalkale. Net mano mergos tą gerą nuotaiką pajuto - Liepa sako, kad visus labai myli, kad niekada nebemuš Barboros, kad viską jai leis, net duos jai savo mylimiausias barbes. O Barbora tai mus vis glosto ir bučiuoja :)

Tiesą sakant, net baugu, kad mano nuotaikos taip persiduoda vaikams. Norisi būti stabilių emocijų moterimi, ale, kad nepavyksta. Reiks susigalvoti kokių nors nuotaikos pakėlimo receptų :)

Raudonkailinaitė

Sirguliuojant ir būnant ilgai namuose būtina susigalvoti kokią nors veiklą. Tad ėmėmės su Liepa naujo darbelio - avelės vėlimo. Aš savo avelę jau buvau nusivėlusi Mamų klube, man beliko tik ją papuošti karoliukais. Tad visos pajėgos buvo mestos į Liepos vėlimą, t.y. į jos avelės vėlimą :) Visada jaudinuosi, kad tik jai viskas gautusi gerai. O šį kartą galvojau tegul bus kaip bus.

Baltos vilnos neturėjom, tad iš žalios, raudonos, juodos, rudos, rožinės Liepa pasirinko raudoną vilną :) Taip sakant kartojasi istorija su geltonais nagais :) Kūnelį, galvą ir kojytes vėlė šlapiuoju būdu. Viskas sekėsi gerai, išskyrus tai, kad vilna beveik nesivėlė. Pirmą kartą su tokia vilna susidūriau :( Na, bet šiaip ne taip kažkaip viskas nusivėlė :) Kai dalys išdžiuvo galvytę prisiuvau prie kūnelio, o visas kitas dalis (kojytes, ausytes, uodegytę) Liepa pati pribadė prie kūno. Tada iš karoliukų prisiuvau akytes, o nugarytę Liepa pati apsiuvinėjo karoliukais. Tiesą sakant, viso proceso metu galvojau, kad ne kažin kas gausis, bet rezultatas mane nustebino - Liepos avelė gražesnė nei manoji :)

Beje, kai praėjus kažkiek laiko dar kartą peržiūrėjau vėlimo proceso nuotraukas pastebėjau, kad Liepos avelė panaši į ponį, pavaizduota ant jos marškinėlių :)

Va taip ir gyvenam...

Penktadienį mus užpuolė visokie negalavimai :( Jau iš vakaro man baisiai surakino nugarą :( Nei stovėt, nei sėdėt, nei nusiperst negalėjau :( Tokia pati savijauta buvo ir penktadienį. O tą dieną vakare VRM rūmuose Liepai turėjo būti koncertas (ji šoka). Aimanuodama suruošiau ir nuvežiau Liepą į koncertą. Kaip tyčia sunegalavo Barbora - atsikėlė su sloga ir visa tokia nelaiminga :( Na, bet sloga - ne liga, tai galvojom jūros vandeniu praplausim ir praeis.

Vakare... Barborai užkilo tempa beveik iki 39, prasidėjo kosulys. Man nugara skauda iki smegenų gelmių - matau kaip vaikui manęs reikia, bet nieko negaliu padaryti :( Apskritai tokia savijauta - norėčiau tik gulėti ir kad manimi kas nors rūpintųsi, bet neturiu pasirinkimo - per ašaras bandau būti mama. Vaikai, matydami mano ašaras irgi pradėjo verkti, nu žodžiu, situacija nevaldoma :( Vyras (kaip vyrams ir priklauso) užsiėmęs ir mumis negali pasirūpinti :(

Vakare karštai Liepa meldėsi, kad Dievas išgydytų mamai nugarą. O aš mintyse meldžiu "Dieve, bet juk jei manęs neišgydysi, tai vaikas Tavimi nusivils..." Labai bijau, kad nesugriūtų vaiko trapus tikėjimas. Nežinau ko labiau pasigailėjo Dievas: manęs ar Liepos, bet kitą dieną man tikrai buvo geriau. Skausmą jaučiau, judėti buvo sunkoka, bet nors minimaliai pasirūpinti vaikais galėjau :) Vyras, kaip tyčia, šeštadienį buvo išvykęs, tad namuose su ligom kovojom vienos pačios.

Visą savaitgalį ir pirmadienį Barborai laikėsi aukšta temperatūra (pavykdavo tik šiek tiek numušti), sloga nereali, kosulys, akys ašarotos, veidas ištinęs. Bet keisčiausia ir graudžiausia buvo tai, kad ji visą tą laiką inkštė kaip šuniukas ir visą laiką ant veido laikė nosinę, neatitraukdavo jos nei sekundei. Nuotrauka daryta vakar vakare ir nors jai jau šiek tiek geriau, bet vis tiek ji vaikšto su nosine burnoj :( (Gal kas esate susidūręs su tokiu keistu vaiko elgesiu?)

Pirmadienį pagaliau nukrito temperatūra iki 37 ir mes kuo skubiau nuėjom į polikliniką. Gydytoja apžiūrėjusi Barborą pasakė, kad plaučiukai švarūs, gerklytė palyginus nebloga, žodžiu - nieko baisaus ir per savaitę turėtų praeiti. Ta pačia proga paprašėm, kad apžiūrėtų ir Liepą (dėl šventos ramybės), nes ir ji šiek tiek suslogavo ir pakosėjo. Tai, va kai pradėjo jai klausyti plaučiukus, tai pasirodo ten armonikos groja, vėjai ūžauja, triukšmai didžiausi :( Nusiuntė pas pulmonologę. Rezultate - dabar namuose jau trys ligoniai ir Liepa iš jų didžiausia :( Tai, va taip va ir gyvenam...

Tiesa, būtinai turiu paminėti, kad nors dienomis būdavome vienos, bet naktimis mums labai padėdavo tėtis. Jis visas ligų naktis miega su Barbora, ją ramina, sūpuoja, nešioja, nosytę valo. Esu jam labai dėkinga.

P.S. pasitvirtino seniau išsakytas teiginys, kad mamoms sirgti negalima.