Net nepajutau, bet jau visa savaitė, kaip dalyvauju
Inos organizuotame kelyje į savajį menininką. Aš labai stengiausi viską atlikti sąžiningai pirmiausia prieš save. Šis kelias man reikalingas, kad patikėčiau savimi, atgaučiau kūrybines jiegas, susidėliočiau mintis ir svarbiausia atsikratyčiau visokių mane graužiančių baubų. Laikas gyventi taikoje su savimi ir kitais.
Trečiadienį buvau planuotame pasimatyme. Alytuje, krašto muziejuje, vyksta Dzūkų krašto prijuosčių paroda. Mane , kaip tikrą dzūkę , labai domina viskas, kas su mano kraštu susiję. paroda labai gražiai pateikta, darbuotojos labai malonios, paslaugios, bet, kadangi man reikėjo pabūti vienai su savimi ir savo vidiniu menininku, aš jų pagalbos ir komentarų atsisakiau ir netrukdoma viską kruopčiai apžiūrinėjau. Tik nuotraukų nepadariau, nes labai netikusi fotografuotoja ir nusivežiau išsikrovusį fotoaparatą. Bet įsigijau knygą, kuri ne tik turi labai gražias fotografijas, bet ir visą pilną aprašą. Savo pasimatymu likau labai patenkinta.
Vakar atlikau ir antrą papildomą užduotį, kurios esmė buvo, susirašyti ant dviejų lapų tai ko nori , kad tave paliktų ant vieno, o tai, ko nori, kad ateitų į tavo gyvenimą ant kito. Surašius lapelius išmesti į upę. Blogus dalykus į nutekančią tilto pusę, gerus dalykus į atitekančią puse.
Nuotraukoje matosi kaip mano gyvenimą komplikuojantis sąrašas nuplaukia. Laukit tęsinio.
